Melagingas prieštaravimas tarp buvimo ir vaidybos
Tikrame pasaulyje mes nuolat girdime raginimus būti savimi. „Būk autentiškas” – pataria mokytojai, terapeutai, LinkedIn treneriai ir Instagram įtakingieji asmenys. „Rodyk savo tikrąją aš” – sako rinkodaros specialistai. Tačiau netrukus pastebime keistą paradoksą: bandydami būti autentiški, mes dažnai pradėjame kurti dar vieną įvaizdį, kuris vadinamas „tikruoju manimi”. Tiesą sakant, klausimas „ar esu tikras?” gali būti beprasmiškas – nes patys mes esame pastovi vaidyba, tiksliau – pastovus vaidybininkų kolektyvas.
Šis straipsnis nagrinėja autentiškumo iliuziją – idėją, kad visiškai „autentiška” būsena, kurioje mes veikiamos be jokio vaidmens, tiesiog neegzistuoja. Mes visada vaidiname, nes tai yra būdas egzistuoti socialiniame pasaulyje. Klausimas nėra tai, ar vaidiname, o kokie vaidmenys yra sveiki, kurie naudingi ir kurie mus žaloja. Filosofai nuo Antigonės iki Jeano-Paulio Sartre’o, sociologai nuo Ervingo Goffmano iki Michelio Foucault – visi sutaria, kad žmogus yra vaidybinė būtybė. Šiame straipsnyje išanalizuosime, kodėl vaidmenys neišvengiami, kas nutinka, kai juos painiojame su savo esme, ir kaip rasti balanso tarp autentiškumo ir socialinio prisitaikymo.
Istorinė perspektyva: nuo Graikijos iki postmodernizmo
Senovės Graikijos dramaturgija
Žmogaus vaidmens samprata nėra moderni idėja. Senovės Graikijoje tragedijos jau nagrinėjo žmogaus kaip vaidybininko dilemą. Orestas, Electra, Antigona – visi jie yra personažai, turintys socialines pareigas, bet ir vidinius konfliktus. Aristotelio Poetikoje teigiama, kad teatro tikslas – katarzė, tai yra emocijų išvalymas per atstovavimą. Bet ar teatro ir gyvenimo riba yra tokia aiški?
Graikai žodį prosopon (veidas, kaukė, vaidmuo) naudojo ne tik teatre, bet ir filosofijoje. Vėliau Romos tradicijoje šis žodis virto lotynišku persona, iš kurio kilo moderni sąvoka „asmenybė” (personality). Pažymėtina, kad persona iš pradžių buvo aktoriaus kaukė – tai, kas dengia veidą ir pabrėžia vaidmenį. Taigi net etimologiškai asmenybė yra susijusi su vaidyba.
Viduramžių ir Renesanso transformacija
Viduramžiais dominavo teologinė perspektyva: žmogaus tikroji esmė buvo dieviškoji dvasia, o visi pasauliniai vaidmenys – laikini ir netikri. Tačiau Renesansas lėmė grįžimą prie žmogiškosios asmenybės vertės, ir tai išprovokavo naują klausimą: kas yra tas „tikrasis aš”? Williamas Shakespeare’as savo dramatose garsiai paklausė: „Visas pasaulis – scena, ir visi vyrai ir moterys – tik žaidėjai” („Kaip jums patinka”, II veiksmas, 7 scena). Ši citata iki šiol naudojama apibūdinti socialinės vaidybos idėjai, nors Shakespeare’as tikriausiai norėjo parodyti, kad visi vaidmenys yra laikini, o ne permanentiniai.
Šiuolaikinis posūkis: egzistencializmas ir sociologija
XX amžiuje du mąstytojai pakeitė diskusiją: Jeanas-Paulis Sartre’as ir Ervingas Goffmanas.
Sartre’as, filosofas egzistencialistas, teigė, kad blogas tikėjimas (mauvaise foi) yra situacija, kai žmogus apsimeta, kad jo tapatumas yra fiksuotas, nors iš tikrųjų jis nuolat kuriamas. Padavėjas, kuris tiki esąs „tikras padavėjas”, yra pats blogo tikėjimo pavyzdys. Tačiau Sartre’as taip pat pripažino, kad žmogus privalo vaidinti – kitaip jis negali egzistuoti socialiniame pasaulyje. Problema nėra vaidyba, o tai, kad mes painiojame vaidmenį su savimi.
Ervingas Goffmanas, sociologas, savo knygoje „Vaidyba kasdieniame gyvenime” (1959) taikė teatro metaforą sociologinei analizei. Jis parodė, kad kiekvienas socialinis ryšys turi savo „sceną” ir „foninę zoną”. Pavyzdžiui, gydytojas ligoninėje vaidina kompetentingą, rimtą profesionalą (scena), tačiau savo biure ar namuose gali būti kitoks (fonas). Goffmanas nekritikuoja šios vaidybos – jis ją aprašo kaip būtiną socialinę funkciją. Be vaidmenų, mūsų bendravimas taptų chaotiškas.
Postmodernizmas dar labiau abejoja autentiškumo koncepcija. Michelis Foucault teigė, kad „aš” nėra esmė, o galios ir kalbos produktas. Jacques’as Derrida tvirtino, kad paties subjekto „tikrumas” yra nekintamas. Šiuo požiūriu autentiškumo paieška yra beprasmiška – visada jau esame teksto, kalbos, socialinių struktūrų sudaryti.
Kodėl vaidmenys yra neišvengiami
Kalbos struktūra reikalauja vaidybos
Kiekvieną kartą, kai kalbate, jūs ne tik perduodate informaciją, bet ir atliekate vaidmenį. Sakote „aš” – ir tuo pačiu įsitvirtinate kaip kalbantis subjektas. Žodis „aš” yra deikteris, kuris reiškia tą, kuris kalba šia akimirka, bet jis niekada nurodo tam tikro, pastovaus asmens. Jei žodynas būtų asmuo, „aš” būtų nuoroda į jį, bet kalboje „aš” yra pozicija, kurią kasdien užima kitas žmogus.
Daugelis kalbininkų teigia, kad kalba yra žaidimas, kurį žaidžia daug dalyvių. Kai sakote „manau”, jūs atliekate mąstantįjį. Kai sakote „manau”, jūs atliekate jausmą. Tai ne melas – tai yra būdas kalbėti. Kitaip tariant, kalba reikalauja vaidmens. Jei pabandytumėte kalbėti be vaidybos, liktumėte be žodžių.
Socialinė realybė reikalauja numatomumo
Žmonės – socialinės būtybės. Mes gyvename bendruomenėse, šeimose, darbovietėse, kuriose reikia numatomumo. Jei kasdien atsidarytumėte kaip knygą, parodytumėte savo mintis, jausmus, silpnybes, jūsų santykiai taptų chaosu. Todėl mes vaidiname: šypsomesi, kai nesate linksmi, dėkojame, kai nemėgstate dovanos, sutariame, kai nesutariate.
Svarbu suprasti: tai nėra „melas” – tai yra socialinė kompromisas. Sociologai vadina tai „civilizuotuoju melu”, nes jis palaiko socialinę tvarką. Jums nereikia pasakyti tiesos kiekvienai detalėje, nes kitaip žmonės negalėtų bendrauti. Vaidmenys – tai ne tik gynyba, tai ir pagalba kitiems.
Psichologinė funkcija: tapatumo stabilumas
Psichologijos tyrėjai pastebi, kad žmonės turi poreikį jaustis stabilūs ir nuoseklūs savo tapatybei. Tai vadinama savęs nuoseklumo motyvu. Mes kuriame istoriją apie save, kuri atrodo logiška ir vientisa. Bet ši istorija – taip pat vaidmuo. Jūs prisimenat save kaip „gerą vaiką”, „gerą draugą”, „gerą darbuotoją” – tai naratyvai, o ne absoliutus faktai.
Be vaidmenų, tapatumas taptų fragmentuotas. Viena diena – aš esu optimistas, kita – pesimistas. Vienas pokalbis – aš esu drąsus, kitas – bailus. Tai būtų chaotiška. Vaidmenys suteikia stabilumo: „Aš esu mokytojas” – tai reiškia, kad aš elgiuosi kaip mokytojas daugelyje situacijų. Tai supaprastina, bet ir apriboja.
Autentiškumo iliuzija: kodėl ji klaidinga
Pirmoji iliuzija: „tikrus jausmus” galima atskirti
Kai žmonės kalba apie autentiškumą, dažnai sako: „Aš tiesiog pasakiau, ką jaučiu.” Tai skamba paprastai, bet kyla klausimas: ar jaučiate, ką sakyti, ar sakote, ką jaučiate? Iš tiesų, daugelis mūsų jausmų jau yra sukonstruoti socialiai. Jei žmogus sako: „Aš pykstu”, ar jis iš tikrųjų jaučia pyktį, ar jis jaučia, kad turėtų jausti pyktį šioje situacijoje?
Psichologai pastebi, kad emocijos yra kultūros produktas. Skirtingose kultūrose skirtingi jausmai išreiškiami skirtingai. Net vienoje kultūroje vaikai mokomi, kokius jausmus reikia išreikšti ir kuriuos slopinti. Taigi „tikras jausmas” dažnai yra išmoktas reakcija.
Antroji iliuzija: „vidinis aš” egzistuoja nepriklausomai
Dar vienas autentiškumo mitas yra tai, kad egzistuoja vidinis „aš”, kuris yra nepriklausomas nuo išorinių vaidmenų. Tai skamba labai intuiciškai: aš žinau, kas aš esu viduje, nepriklausomai nuo to, ką darau. Tačiau šiuolaikinė neurologija ir kognityvinė psichologija rodo kitą vaizdą.
Smegenys veikia pagal principą: mes kuriamės save. Jums yra smegenų tinklai, kurie formuoja naratyvą apie save, bet šie tinklai nuolat prisitaiko prie naujos informacijos. Jūsų „aš” yra ne esminis, o procesinis. Jūs tampate kitu, kai keičiasi jūsų patirtis.
Tai reiškia, kad net ir vidinis aš yra vaidmuo, tik vaidmuo, kurį vaidiname sau. Mes pasakojame sau istoriją, kuri atrodo stabili, bet ji nuolat keičiasi.
Trečioji iliuzija: autentiškumas yra priešingas melui
Dažniausia autentiškumo samprata: jei esu autentiškas, aš nesu melagingas. Bet tai klaidinga priešprieša. Autentiškumas nebūtinai reiškia visišką atvirumą. Kartais autentiškumas yra tai, kad pripažįstate savo vaidmenis ir juos priimate.
Pavyzdžiui, mokytojas, kuris žino, kad vaidina autoritetą klasėje, gali būti autentiškas, nes jis sąmoningai renka šį vaidmenį, supranta jo funkciją ir neleidžia jam tapti jo savimi. Tuo tarpu mokytojas, kuris tiki, kad jis yra autoritetas, o ne vaidina jį, gali prarasti autentiškumą – nes jis painioja vaidmenį su savimi.
Autentiškumas, šiuo požiūriu, nėra atsisakymas vaidmenų. Tai yra sąmoningas vaidmenų pasirinkimas.
Goffmano teatras: scena ir fonas
Scena: viešasis vaidyba
Ervingas Goffmano teorijoje scena (front stage) yra erdvė, kurioje mes atliekame savo socialinius vaidmenis. Tai darbo vieta, mokykla, socialiniai tinklai, bendrovės vakarai. Scenoje mes žinome, ko tikisi kiti, ir stengiamės atitikti šias lūkesčius.
Pavyzdys: dirbdami, mes vaidiname profesionalus. Kalbame oficialiau, laikome atstumą, dėmesį kreipiame į tai, kas atrodo tinkama. Tai nėra melas – tai yra socialinė funkcija. Be scenos, mes negalėtume funkcionuoti visuomenėje.
Problema kyla tada, kai scena tampa viskuo. Kai žmogus visada vaidina, net namuose, su artimaisiais. Tuomet pradedame jaustis tušti, nes neturime zonos, kurioje galime „nuleisti kaukę”.
Fonas: privati zona
Fonas (backstage) yra erdvė, kurioje mes leidžiame sau būti kitokiam. Tai namai, artimųjų ratas, privačios vietos. Fone mes galime atsipalaiduoti, žaisti, būti be kaukės.
Goffmanas pabrėžė, kad sveikas žmogus turi abi zonas. Jei nėra fono, žmogus išeina iš protų – jis nuolat vaidina ir nespėja atsigaivinti. Jei nėra scenos, žmogus tampa asocialus – jis negali funkcionuoti visuomenėje.
Socialinių tinklų era: fonas tampa scena
Šiuolaikinėje erboje, ypač socialiniuose tinkluose, fono ir scenos riba išnyksta. Instagram’e, Facebook’e, TikTok mes dalinamės „privatu”, bet viešai. Mes vaidiname, kad būtume „autentiški”, bet tai yra dar vienas vaidmuo – autentiškojo vaidmens vaidyba.
Sociologai vadina tai performatyvumu: kai asmuo vykdo savo tapatybę viešai, lyg tai būtų spektaklis. Autentiškumas tampa estetika, o ne būkle. Tai daro dar sudėtingiau suprasti, kas yra tikra.
Sartre’o blogas tikėjimas: melas pačiam sau
Kas yra blogas tikėjimas
Jeanas-Paulis Sartre’as, vienas žinomiausių XX a. filosofo egzistencialistų, sukūrė terminą blogas tikėjimas (mauvaise foi). Tai nėra melas kitiems, o melas sau. Tai situacija, kai žmogus apsimeta, kad jo tapatumas yra fiksuotas, nors iš tikrųjų jis nuolat kuriamas per pasirinkimus.
Blogas tikėjimas turi dvi formas:
- Atsakomybės atsisakymas. Žmogus sako „aš toks esu” arba „man negalima”, tarsi jo elgesys būtų nustatytas, o ne pasirinktas. Pavyzdžiui, alkoholikas sako „aš negaliu liautis”, nors galėtų, jei norėtų.
- Tapatumo prilyginimas funkcijai. Žmogus sako „aš esu padavėjas”, tarsi padavėjas būtų jo esmė, o ne vaidmuo. Sartre’as tai vadina daiktifikacija: žmogus tampa daiktu, o ne kūrybiniu subjektu.
Kodėl mes renkames blogą tikėjimą
Kodėl mes renkames meluoti sau? Atsakymas paprastas: laisvė yra našta. Jei žmogus pripažįsta, kad jis laisvas, jis prisiima atsakomybę už visą savo gyvenimą. Tai sunku. Lengviau pasakyti „man taip įsako”, „man taip lemta”, „aš toks esu”.
Sartre’as šią situaciją vadina pasmerkta laisve. Žmogus pasmerktas būti laisvu – jis negali atsisakyti laisvės, nes pati sprendimo atsisakymas yra sprendimas. Mes visada renkamės, net ir kai tariamės nerenkamės.
Autentiškumas Sartre’o požiūriu
Ką gi Sartre’as siūlo vietoje autentiškumo? Jis siūlo autentiškumą – sąmoningą atsakomybės prisiėmimą. Autentiškas žmogus yra tas, kuris:
- Pripažįsta savo laisvę
- Priima atsakomybę už savo pasirinkimus
- Nesimaudina į „aš toks esu”
- Sąmoningai renkasi savo vaidmenis
Autentiškumas, Sartre’o požiūriu, nėra buvimas „tikru”. Tai yra būti sąmoningu dėl savo vaidmenų.
Kasdienio gyvenimo sociologija: Goffmano žaidimas
Vaidmenų komplektai
Ervingas Goffmanas pabrėžė, kad kiekvienas žmogus turi vaidmenų kompleksą – rinkinį vaidmenų, kuriuos jis atlieka skirtingose situacijose. Vienu metu galite būti:
- Tėvas
- Darbuotojas
- Draugas
- Pirkėjas
- Muzikos gerbėjas
Kiekvienas vaidmuo turi savo taisykles, kalbą, kūno kalbą. Svarbu ne tai, kad mes keičiamės, o tai, kad mes žinome, kada pereiti iš vieno vaidmens į kitą.
Kaukės ir atstumas
Goffmanas kalbėjo apie kaukes – tai veido išraiškos, gestai, tonas, kurie rodo vaidmenį. Pavyzdžiui, gydytojas dėvi baltą chalatą, kalba ramia, profesionalia intonacija, laiko atstumą. Tai nėra melas – tai yra socialinis signalas: „aš esu čia profesionaliai, ne asmeniškai.”
Problema kyla, kai kaukė tampa veidu. Kai žmogus nebegali išsiskirti iš savo vaidmens. Pavyzdžiui, vadovas, kuris namuose vis dar elgiasi kaip vadovas – komanda, kontroliuoja, neleidžia kitiems kalbėti.
Impresijų valdymas
Goffmanas taip pat aprašė impresijų valdymą – tai strategijas, kurių žmonės naudojasi, norėdami valdyti, kaip kiti juos mato. Mes dėvime tam tikrą drabužį, kalbame tam tikra kalba, dalinamės tam tikrais faktais, kad sukurtume norimą įspūdį.
Ar tai melas? Ne visada. Kartais tai yra pagalba. Kai einate į pokalbį apie darbą, norite pateikti geriausią savo versiją. Tai nėra melas – tai yra socialinė kompetencija.
Kodėl autentiškumo paieška gali būti kenksminga
Perfekcionizmo spąstai
Kai žmonės siekia autentiškumo, jie dažnai patenka į perfekcionizmo spąstus. Jie mano, kad turi būti „100 % autentiški” arba „visada tikri”. Tai neįmanoma – ir tai sukuria nuolatinę kaltę.
Psichoterapeutai pastebi, kad autentiškumo kultūra dažnai sukelia nerimą. Žmonės bijo būti „neteisingi”, todėl nuolat save analizuoja ir kritikuoja. Tai yra dar vienas vaidmuo – „autentiškojo” vaidmuo.
Socialinio atsiskyrimo rizika
Kitas pavojus – socialinis atsiskyrimas. Jei žmogus bando būti „visiškai autentiškas”, jis gali atstoti nuo kitų. Pavyzdžiui, sako „aš nesu šio tipo žmogus” ir atsisako socialinių ritualų. Tai gali sukelti vienatvę ir atskyrimą.
Autentiškumas nėra izoliacija. Autentiškas žmogus vis tiek prisitaiko prie socialinių lūkesčių – tik sąmoningai, ne automatiškai.
Narcisizmo pavojus
Galiausiai, autentiškumo kultūra gali sustiprinti narcisizmą. Jei mano, kad esu „unikalus”, „tikras”, „autentiškas”, gali pradėti manyti, kad esu svarbesnis už kitus. Tai gali sukelti egoizmą ir santykių problemas.
Kaip rasti balansą tarp autentiškumo ir vaidmenų
1. Prisiimkite savo vaidmenis
Pirmasis žingsnis – pripažinkite, kad vaidinate. Tai nėra blogai. Vaidmenys yra būtini. Klausimas: ar žinote, kad vaidinate?
Praktinis pratimas: kiekvieną dieną paklauskite savęs: „Kokią kaukę dėviu dabar? Kodėl aš ją dėviu? Ar aš ją renkuosi, ar ji mane valdo?”
2. Sukurkite foną
Sukurkite zoną, kurioje galite būti be kaukių. Tai gali būti artimųjų ratas, hobiai, meditacija, dienos rašymas. Fonas yra būtinas sveikatai.
Jei neturite fono – sukurskite. Pasakykite sau: „Nors aš vaidinu šioje situacijoje, yra vieta, kur galiu atsipalaiduoti.”
3. Pasirinkite vaidmenis sąmoningai
Vietoje to, kad klausytumėte „kas aš esu?”, klauskite: „Kokius vaidmenis aš noriu vaidinti?” Tai keičia perspektyvą nuo ieškojimo iki kūrybos.
Sąmoningas pasirinkimas yra autentiškumo šerdis.
4. Leiskite siūlyti netikslumą
Ne visi vaidmenys turi būti tobula. Leidimas sau kartais klysti, kartais būti nepastoviam, sumažina spaudimą būti „autentišku”.
5. Būkite atidi kitiems
Autentiškumas nėra vien apie jus. Tai ir apie kitus. Jūs galite būti autentiškas, jei gerbate ir kitų vaidmenis.
Kritinis žvilgsnis: kada autentiškumo idėja yra naudinga?
Nepaisant kritikos, autentiškumo idėja turi ir teigiamų pusių:
Savivertės didinimas. Kai žmonės jaustis autentiški, jie dažnai jaustis patenkinti savo gyvenimu. Tai yra psichologinė nauda.
Santykių gilumas. Santykiai, kur žmonės gali būti autentiški, yra gilesni. Nors tai reiškia, kad turime foną, bet ir drąsą dalintis savo jausmais.
Etinės gairės. Autentiškumas gali būti etinis principas: neapsimetinėti, būti sąžiningam, kai tai įmanoma.
Kūrybos skatinimas. Kūrybiniai žmonės dažnai ieško autentiškumo – tai yra jų motoras.
Išvados: autentiškumas kaip sąmoningumas, o ne būklė
Grįžkime prie pradinio klausimo: ar autentiškumas yra iliuzija?
Atsakymas yra dviprasmiškas: autentiškumas yra iliuzija, jei ieškote „tikrojo aš”, kuris nėra susijęs su vaidmenimis. Toks aš neegzistuoja – mes visada vaidiname, kalbame, prisitaikome.
Bet autentiškumas yra reali praktika, jei suprantate jį kaip sąmoningumą dėl savo vaidmenų. Tai yra ne tai, kad jūs esate „tikras”, o tai, kad jūs žinote, kokius vaidmenis vaidinate ir kodėl.
Praktinė išvada: neskubėkite būti „autentišku”. Geriau būkite sąmoningu. Klausykite: „Ką aš darysiu šiandien? Kodėl? Ar aš tai renkuosi?”
Ir galiausiai, autentiškumas nėra galutinis tikslas. Tai yra kelionė – ir kelionėje niekas nėra pastovus. Mes visada tampame kitokiu, visada vaidiname kitus vaidmenis. Ir tai yra gerai.
Santrauka: autentiškumo praktikos kasdieniam gyvenimui
| Sąvoka | Ką reiškia | Praktinis klausimas |
|---|---|---|
| Autentiškumo iliuzija | „Tikrojo aš” paieška be vaidmenų yra beprasmiška | „Ar ieškau esmės ar sąmoningo vaidmens?” |
| Scena ir fonas | Viešas ir privatus vaidybos zonos | „Kur aš galiu atsipalaiduoti be kaukių?” |
| Blogas tikėjimas | Savęs apgaudinėjimas dėl savo laisvės | „Ar sakau „aš toks esu” norėdamas atsikratyti atsakomybės?” |
| Sąmoningas vaidmuo | Vaidyba, kurią renkatės, o ne kuri jus valdo | „Kokį vaidmenį aš renkuosi šiandien?” |
| Vaidmenų kompleksas | Viskas, kas esate, yra daug vaidmenų rinkinys | „Kaip aš jungiu skirtingus savo vaidmenis?” |
| Performatyvumas | Tapatumo kūrimas per viešus veiksmus | „Ar mano „autentiškumas” yra estetikos vaidmuo?” |
Straipsnis – filosofinė ir sociologinė apžvalga, parengta remiantis Jeano-Paulio Sartre’o, Ervingo Goffmano ir kitų mąstytojų darbais. Jeigu jaučiate, kad vaidmenys jus varžo ir turite sunkumų atrasti pusiausvyrą, rekomenduojama kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą profesionaliai pagalbai.