Klausimas, kurio vengiame atsakyti
Susipažįstant su nauju žmogumi antras ar trečias klausimas beveik visada būna tas pats: „Kuo tu dirbi?” Atsakome automatiškai – advokatas, mokytojas, programuotojas, slaugytoja – ir pokalbis tęsiasi. Bet retai kas pagalvoja apie tai, ką šis klausimas iš tiesų reiškia. Mes klausiame ne apie veiklą, o apie tapatumą. Vakarų kultūroje profesija tapo atsakymu į klausimą „kas tu esi?” – ir tai yra viena įdomiausių mūsų laikmečio filosofinių problemų.
Kas atsitinka, kai darbas dingsta? Kai žmogus praranda darbą, išeina į pensiją, suserga ar tiesiog nusprendžia ilgam stabtelėti, jis dažnai patiria ne tik finansinį, bet ir egzistencinį sukrėtimą. Psichologai pastebi, kad nedarbas yra vienas stipriausią savivertei ir psichinei sveikatai veikiantis gyvenimo įvykis. Tai rodo, kad profesija mums yra ne vien pragyvenimo šaltinis, o savęs apibrėžties rėmas.
Būtent apie šį rėmą kalbėjo prancūzų filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as – vienas praėjusio amžiaus įtakingiausių mąstytojų. Nors jis rašė apie padavėjus, kavines ir okupuotą Paryžių, jo įžvalgos apie žmogų, susivedusį į savo vaidmenį, šiandien skamba tarsi parašytos apie LinkedIn profilius, asmeninius brendus ir karjeros krizes. Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką Sartre’as sakė apie tapatumą ir profesinį vaidmenį, ir paklausime, ką jo filosofija gali pasiūlyti žmogui, užduodančiam sau klausimą: kuris esi tu be darbo?
Egzistencializmo pagrindas: egzistencija eina prieš esmę
Trumpai apie Sartre’ą
Jeanas-Paulis Sartre’as (1905–1980) buvo prancūzų filosofas, rašytojas ir visuomeninis veikėjas, egzistencializmo atstovas. Svarbiausi jo darbai – filosofinis traktatas „Būtis ir niekas” (1943) bei drama „Už užkardų” (1944) – iki šiol skaitomi kaip žmogaus laisvės ir atsakomybės klasika. Sartre’as atsisakė Nobelio literatūros premijos, pabrėždamas, kad rašytojas neturi virsti institucija – pats jo gyvenimas buvo protestas prieš tai, kad žmogus būtų redukuojamas iki savo statuso.
Žmogus – būtybė be iš anksto nustatytos esmės
Sartre’o egzistencializmo centras – tezė, kurią jis suformulavo garsioje paskaitoje „Egzistencializmas yra humanizmas” (1946): egzistencija eina prieš esmę. Ką tai reiškia? Sartre’as lygina žmogų su peiliu. Peilis pirma yra sumanytas – jį kuriantis amatininkas turėjo idėją, kokiam tikslui peilis tarnaus. Peilio esmė egzistuoja dar prieš patį peilį. Žmogus, anot Sartre’o, yra priešingas atvejis: mes atsirandame pasaulyje be jokio iš anksto nustatyto tikslo ar esmės. Pirmiausia esame, o tik paskui – per savo pasirinkimus ir veiksmus – tampame kažkuo.
Iš šios tezės kyla radikali išvada: nėra „advokato esmės”, „gydytojo esmės” ar „mokytojo esmės”, kurią žmogus tik įgyvendintų. Žmogus gali būti advokatu, bet advokatu būti nėra jo esmė – tai tik viena iš begalinės įmanomų gyvenimo krypčių pasirinkimų. Kitaip tariant, žmogus yra projektas, o ne gaminys.
Sartre’as vartojo formulę: žmogus yra tai, kuo save padaro. Ne tai, kuo jį padarė jo išsilavinimas, šeima ar CV, o tai, kuo jis save padaro savo veiksmais ir apsisprendimais. Visa kita – Sartre’o žodžiais tariant, tik mėginimas pabėgti nuo savo laisvės.
Padavėjo pavyzdys: kaip žmogus virsta funkcija
Garsiausia knygos „Būtis ir niekas” scena
Sartre’o analizei apie žmogų, susivedusį į savo profesinį vaidmenį, klasikiniu tapo padavėjo epizodas. Sartre’as stebi kavinės padavėją: jis juda pernelyg tiksliai, pernelyg greitai, pernelyg lankstiai. Jis pasilenkia per dideliu atstumu, jo balso tonas pernelyg dėmesingas. Kitaip tariant, padavėjas vaidina padavėją. Jis neapsiriboja puikiai atlikdamas savo darbą – jis atlieka padavimo teatrą, tarsi pats save stebėtų ir sakytų: „Žiūrėkit, koks aš padavėjas!”
Sartre’o mintis subtili: padavėjas yra geras tarnautojas, bet jis žaidžia būdamas padavėju. Jis neša lėkštes ir taip nešioja jas, lyg tai būtų jo gyvenimo misija, lyg padavėjo vaidmuo ir jis pats būtų tas pats. Kai tapatybė ir funkcija susilieja, žmogus tampa, Sartre’o terminais, daiktu pasaulyje – kaip kėdė ar cukrinė, kurios turi tikslą ir jam tarnauja.
Šis pavyzdys skambėjo kaip priekaištas prancūzų padavėjams, tačiau jis apibūdina kur kas platesnę moderniojo gyvenimo situaciją. Sartre’as nebūtų turėjęs jokių problemų su padavėju, kuris neša lėkštes sąmoningai – kaip laikiną profesinį darbą, kurį atlieka puikiai, bet kurio nesureikšmina iki egzistencinio vardo. Problema kyla tada, kai profesionalus vaidmuo tampa dangsteliu, už kurio slepiasi pats žmogus.
Kodėl tai svarbu šiandien
Sartre’o padavėjas buvo parašytas prieš aštuoniasdešimt metų, tačiau atrodo, lyg būtų aprašytas šiandieninis žmogus, kuris:
- profilį LinkedIn aprašo trečiuoju asmeniu, lyg cituodamas save;
- bendraudamas su draugais nenustoja kalbėti apie savo poziciją ir atsakomybes;
- negali prisistatyti neužsiminęs apie savo profesinį statusą;
- pajunta tuštumą, kai savaitgalį nėra jokios profesionalios veiklos, apie kurią reikėtų kalbėti.
Tai nėra vieno žmogaus problema – visa kultūra bendradarbiauja laikant profesinį statusą tapatumo pagrindu. Socialiniai tinklai, rinkodara, karjeros patarimai – visi jie teigia: tu esi tavo įgūdžiai, tavo įtaka, tavo indėlis. Sartre’as tai būtų pavadinęs mūsų laikmečio blogo tikėjimo epidemija.
Blogas tikėjimas: bėgimas nuo laisvės
Sąvokos apibrėžimas
Sartre’as turėjo specialų terminą tokiai situacijai apibūdinti – blogas tikėjimas (pranc. mauvaise foi). Tai nėra melas kitiems; blogas tikėjimas yra melas pačiam sau. Tai situacija, kai žmogus, turėdamas laisvę rinktis, apsimeta, kad jos neturi, ir leidžia sau „būti daiktu”.
Blogas tikėjimas turi dvi pagrindines formas:
Pirma forma: tapatumo prilyginimas funkcijai. „Aš esu skeptikas, aš esu viršininkas, aš esu liūdnas, taip jau yra” – žmogus apsimeta, kad jo tapatumas yra kažkas kito, nei jis pats, tarsi jis būtų padarytas, o ne darantis save. Padavėjas, sakantis apie save „aš esu padavėjas” taip, kaip sakoma „aš esu rudas lupis”, yra būtent toje padėtyje.
Antra forma: atsakomybės perkėlimas. „Neturėjau kitos išeities”, „taip mane auklėjo”, „esu šio tipo” – žmogus apsimeta, kad jo pasirinkimai yra aplinkybės, o ne jo paties veiksmai. Sartre’as šią sąvoką apibūdina kaip mėginimą būti kaltam kaip daiktas ir tuo pačiu metu išsilaisvinti kaip žmogui – norėti nei būti laisvam, nei prisiimti atsakomybę.
Ką visa tai turi bendro su darbu? Daug. Profesija yra patogiausia blogo tikėjimo priemonė, nes ji turi viską, ko reikia: socialinį pripažinimą, apibrėžtą rolę, pareigas, algos lapą, organizacinę kultūrą. Žmogus gali visą gyvenimą gyventi pagal savo darbo aprašymą ir niekada nesiduoti sau klausimo, ko jis nori – o kai darbas dingsta, iškyla tuštuma, kurią jis buvo prisidengęs.
Sartre’o paradoksas: kodėl žmogus bėga nuo laisvės
Kyla klausimas: kodėl žmogus apskritai nori būti daiktu? Sartre’o atsakymas – todėl, kad laisvė yra našta. Jeigu žmogus yra tik padavėjas, jis neatsako už tai, kas jis yra: jo tapatumą apibrėžia pareigos, vadovas, klientai, organizacija. Laisvė reiškia, kad nėra jokios autoriteto, kuriuo galėtumėte pasiteisinti – jūsų gyvenimo forma priklauso nuo jūsų, ir tai, kad jos nesukūrėte taip, kaip norėjote, yra jūsų atsakomybė. Ši mintis Sartre’ui yra ne priekaištas, o didžiausias išlaisvinimas, tačiau ji reikalauja drąsos.
Sartre’as suformulavo šią formulę: žmogus pasmerktas laisvei. Pasmerktas – nes nenorėjo laisvės, bet turi ją visą, be išimčių, negalėdamas jos atsisakyti.
Profesija kaip faktiškumas ir kaip projekto dalis
Svarbus balansas
Verta pabrėžti: Sartre’as nesiūlo neigti darbo reikšmės ar gyventi be profesijos. Jis nėra mistikas, raginantis mesti darbą ir keliauti po pietus. Sartre’as pats buvo neprilygstamas darboholikas, rašęs kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Jo filosofija siūlo kitokį dalyką: suprasti, kokia profesijos vieta žmogaus gyvenime.
Filosofijoje išsiskiria du svarbūs žmogaus būties aspektai:
Faktiškumas (pranc. facticité) – visa tai, ką žmogus „turi” ir ko negali pakeisti vien valia: kūną, praeitį, išsilavinimą, dokumentus, socialinę padėtį. Advokato diplomas, trylika metų patirties, gyvenamoji vieta – visa tai yra faktiškumas.
Transcendencija – žmogaus gebėjimas peržengti faktiškumą: neigti praeitį, keisti padėtį, projektuoti save į ateitį, būti kitaip nei buvo vakar.
Sveika gyvensena šiuo požiūriu yra abiejų aspektų pripažinimas. Žmogus, gyvenantis tik faktiškume („aš advokatas, turiu butą, esu vaikų tėvas – tai mano likimas”), patenka į blogą tikėjimą. Tačiau žmogus, neigiantis faktiškumą („manęs nevaržo nei mano vaikai, nei mano įsipareigojimai, esu laisvas”), gyvena dar didesnėje iliuzijoje – Sartre’as tai vadina neuroze arba meniniu kūriniu, praradusiu ryšį su tikrove.
Profesija teisingame kontekste
Iš šios perspektyvos profesija turėtų būti suprantama kaip projekto dalis, o ne projekto visuma. Žmogaus projektas – tai bendras gyvenimo krypties apsisprendimas, į kurį įeina santykiai, kūryba, bendruomenė, vertybės, profesinė veikla. Darbas gali būti didelė ir prasminga projekto dalis – tačiau jis lieka dalis. Kai žmogus gyvena taip, lyg profesija ir būtų projektas, jis susimeta du lygmenis: jam sunku atsakyti į klausimą „kas tu esi?”, nes visi atsakymai yra viename registre (pareigos, pozicijos, pasiekimai).
Geri pavyzdžiai, iliustruojantys šį skirtumą:
- Gydytojas, kuris supranta save kaip žmogų, kurio projektas yra padėti žmonėms, o gydytojo darbas – viena šio projekto išraiškų. Jeigu rytoj ligoninė uždarytų, jis rastų kitą būdą gyventi tą pačią kryptį.
- Verslininkas, kurio projektas yra kurti ir statyti, o konkreti įmonė – priemonė šiai krypčiai įgyvendinti. Jeigu įmonė bankrutuotų, jis pradėtų naują.
- Mokytojas, kurio projektas yra perduoti žinias ir ugdyti žmones, o mokyklos pažymos popierius – tik viena forma.
Blogo tikėjimo forma: žmogus, kurio atsakymas į „kas tu esi?” yra „prezidentas”, „profesorius”, „partneris” ir daugiau nieko. Šie žmonės gyvena vaidmenyje, o ne projekte; jų stiprybė priklauso nuo pozicijos tęstinumo, o jų žlugimas – kartu su darbo netekimu.
Kodėl tai yra aštri šiandienos problema
Darbo netekimas kaip egzistencinė krizė
Sartre’o analizė tampa ypač aktuali, kai sėkmingai dirbantys žmonės praranda darbą. Psichologiniuose tyrimuose nedarbas nuosekliai siejamas su sumažėjusia saviverte, depresijos rizika, prarasta gyvenimo struktūra ir socialiniu atsiskyrimu. Dalis šios žalos yra praktinė (pinigai, rutina), tačiau didelė dalis – simbolinė: žmogus praranda atsakymą į klausimą „kas aš esu?”, kurį buvo pasiskolinęs iš savo pozicijos.
Sartre’o filosofija siūlo nemalonų, bet išlaisvinantį perspektyvą: ši krizė nėra tik nedarbo padarinys – ji atskleidžia spragą, kuri egzistavo visą laiką. Jeigu žmogus dešimt metų buvo „direktorius”, o ne žmogus, turintis projektą, tai žlugimas ateina ne tada, kai jis praranda darbą, o tada, kai jis leidžia darbui tapti savo tapatumo sinonimu. Darbo netekimas tada tampa ne priežastimi, o proga susimąstyti.
Išėjimas į pensiją
Panaši analizė tinka pensijai. Kultūrologai pastebi, kad išėjimas į pensiją daugeliui yra ne vien poilsio pradžia, o tapatumo gedimas: „aš buvau inžinierius” yra praeities forma, o „aš esu inžinierius, tik jau nebedirbantis” – vidinis prieštaravimas. Kai žmogus neturi kito tapatumo šaltinio už profesinį, pensija tampa lėta egzistencinė krizė. Sartre’o požiūriu sprendimas yra ne „įkvėpti daugiau pomėgių”, o iš naujo atrasti savo projektą: kokia kryptimi, be darbo aprašymo, aš vis dar noriu eiti?
Skaitmeninio amžiaus karjeros trapumas
Negalima užmiršti ir šiuolaikinės aplinkybės: darbo rinkos, kuriose kelios profesijos tiesiog išnyksta per vieną žmogaus kartą. Pasak darbo rinkos ekonomistų, per ateinančius du dešimtmečius dalis dabartinių specialybių taps nepageidaujamos dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto. Tai reiškia, kad klausimas „kuris esi tu be šio darbo?” taps ne filosofiniu delikatesu, o gyvenimo įgūdžiu – gebėjimu, kurio reikės žmonėms, kurių CV rytoj gali netekti reikšmės.
Ką daryti: praktinės Sartre’o filosofijos gairės
Sartre’as nebuvo savipagalbos knygų autorius, todėl jis nesiūlo penkių žingsnių į laimingą gyvenimą. Tačiau iš jo filosofijos galima išplėtoti keletą praktinių gairių.
1. Išmėginkite klausimą be pareigų
Pabandykite atsakyti į klausimą „kas aš esu?” neminime nė vienos profesinės formos. Ne „gydytojas, o gydytojas, kuris…”, o tiesiog: kokios krypties žmogus aš esu? Kas mano gyvenime yra pastovus, kai keičiasi pareigos? Šis pratimas yra nemalonus – būtent dėl to jis vertingas. Sartre’as būtų pasakęs: diskomfortas, kurį jaučiate negalėdami atsakyti, yra jūsų laisvės ženklas.
2. Naudokite „bet” testą
Kitas klausimas: ar apibūdindamas save sakote „aš esu X”, ar „aš esu žmogus, kuris šiuo metu X”? Gramatinis skirtumas atspindi esminį skirtumą. „Esu viršininkas” yra daikto teiginys; „šiuo metu vadovauju komandai” yra veiksmo teiginys. Pastarasis palieka erdvės pokyčiui, pirmasis – ne. Šis pakeitimas gali pasirodyti smulkmeniškas, tačiau jis keičia santykį su darbu: jūs dirbate darbą, o ne darbas jus.
3. Pažinkite blogo tikėjimo savo formas
Kiekvienas žmogus turi savo blogo tikėjimo formas. Vieni sako „aš tiesiog toks žmogus”, kiti – „neturėjau pasirinkimo”, treti – „mane padarė šis darbas”. Svarbu ne kaltinti save (tai būtų tik kita blogo tikėjimo forma – „aš esu žmogus, kuris nesugeba būti autentiškas”), o pastebėti momentus, kai atsakomybę pakeičiate likimu. Šis pastabumas yra pati Sartre’o filosofijos veiksmingiausia taikinio vieta.
4. Turėkite projektą ne vien profesionalų
Sartre’o gyvenimo forma yra pamokanti: jis buvo ne tik filosofas, bet ir romanistas, dramaturgas, visuomeninis aktyvistas, žurnalistas, bendradarbiavęs redaktorius, kritikas. Jo projektas – rašyti ir įsikišti į pasaulį – rado daugybę išraiškų. Tai nereiškia, kad visi turi turėti dvidešimt veiklų; tai reiškia, kad tapatumo šaknys turi būti platesnės už vieną išraišką. Žmogus, kurio tapatumas remiasi į kryptį, o ne į pareigas, gali prarasti darbą ir išlikti savimi.
5. Priimkite diskomfortą
Galiausiai – Sartre’as nesiskolina optimizmo. Jo filosofijoje nėra pažado, kad atsikračius profesinį vaidmenį gyvenimas taps lengvesnis. Priešingai: kai nustosite būti funkcija, turėsite būti kryptis, o kryptis reiškia pastovų apsisprendimą, atsakomybę ir veiksmą. Tačiau būtent šiame darbe, anot Sartre’o, glūdi žmogiškumas. Laisvė nėra poilsis – ji yra visas gyvenimo svoris, bet kartu ir visos jo galimybės.
Kritinis žvilgsnis: ką Sartre’as pasakoja ne taip
Sąžininga apžvalga turėtų paminėti ir Sartre’o filosofijos kritiką.
Socialinis determinizmas. Kritikai (tarp jų – Markso tradicijos mąstytojai, o vėliau – struktūralistai) kelia klausimą: ar Sartre’as per daug sureikšmina individo laisvę? Žmogus, gimęs skurde, bedarbystės zonoje ar okupuotoje šalyje, turi ne tokį laisvės lauką kaip žmogus, gimęs prestižinėje aplinkoje. Kai sakome nedarbo žmogui „tu esi pasmerktas laisvei”, rizikuojame skambėti žiauriai. Reikia pripažinti: ekonominės ir socialinės sąlygos yra faktiškumas, kuris stipriai apriboja pasirinkimų spektrą. Vėlesniuose savo darbuose pats Sartre’as tai pripažino ir bandė derinti egzistencializmą su sociologine analize.
Bendrumo ignoravimas. Sartre’as rašė, kad kiti žmonės – tai pragaras (dramos „Už užkardų” frazė), nes kito žvilgsnis objektizuoja mus. Tačiau kita egzistencializmo atšaka – Martinas Buberis, Gabrielis Marcelis – pabrėžė, kad tapatumas taip pat formuojamas per santykius, dialogą, bendrystę. Žmogus, ieškantis savęs be darbo, dažnai atranda save ne vienumoje, o santykyje: būdamas draugu, partneriu, bendruomenės nariu. Tai yra Sartre’o individualizmo riba.
Nuolatinės laisvės našta. Kai kurie šiuolaikiniai psichologai įspėja, kad Sartre’o radikali atsakomybė gali virsti savikaltės kultūra: jeigu visa mano gyvenimo forma yra mano kūrinys, tai viskas, kas negerai, yra mano kaltė. Gyvenime yra ir dalykų, už kuriuos mes neatsakome: sveikata, kiti žmonės, istorinės aplinkybės. Sveika Sartre’o filosofijos dozė kartojama saikingai – ne kaip priekaištas sau, o kaip atgaiva atsakomybei už tai, ką iš tiesų galime keisti.
Išvados: gyventi pagal kryptį, o ne pagal titulą
Grįžkime prie pradinio klausimo: kuris esi tu be darbo?
Sartre’o atsakymas būtų toks: tu esi tas, kuris gali užduoti šį klausimą. Tavo nerimas dėl atsakymo nėra silpnybė – tai ženklas, kad esi žmogus, o ne funkcija. Daiktai neturi tapatumo krizių, nes jų esmė nustatyta gamintojo. Tau jos nėra – ir visa tavo gyvenimo drama yra ta, kad turi ją kurti pats.
Praktinė išvada nėra invazija į profesionalų gyvenimą. Dirbkite, siekite, kurkite karjerą, jeigu tai yra jūsų projekto dalis. Tačiau laikykite profesiją ten, kur jai vieta – kaip vieną iš gyvenimo krypties išraiškų, o ne kaip tapatumo pamatą. Klausimas, kurį verta pasilikti sau visam gyvenimui, skamba taip: jeigu rytoj prarasčiau visus savo titulus, kas liktų mano projekte? Jeigu atsakymas yra „nieko”, tai nėra priežastis panikuoti – tai kvietimas pradėti kurti.
Sartre’as kartą pasakė, kad žmogus yra „beprotiška aistra”: būtybė, kuri negali sustoti kurdama save. Profesija – vienas iš kūrimo būdų, tačiau ne vienintelis. Kuris esi tu be darbo? Tu esi tas, kuris renkasi – ir tol, kol renkiesi, tu esi laisvas.
Santrauka: Sartre’o gairės tapatumui be darbo
| Sartre’o sąvoka | Ką reiškia | Praktinis klausimas |
|---|---|---|
| Egzistencija eina prieš esmę | Žmogus neturi iš anksto nustatytos esmės | „Kuo save padarau, o ne kuo esu padarytas?” |
| Blogas tikėjimas (mauvaise foi) | Savęs apgaudinėjimas dėl savo laisvės | „Ar sakau „toks jau esu” norėdamas nekeisti?” |
| Padavėjo sindromas | Tapatybės susiliejimas su funkcija | „Ar vaidinu savo darbą ar dirbu jį?” |
| Faktiškumas ir transcendencija | Priimti, kas duota, bet neapsiriboti tuo | „Kas mane varžo, o ką galiu peržengti?” |
| Žmogus kaip projektas | Tapatumas kuriamas veiksmais, ne titulais | „Kokia mano gyvenimo kryptis be pozicijų?” |
| Pasmerktas laisvei | Laisvė yra neišvengiama atsakomybė | „Už ką aš atsakingas šioje situacijoje?” |
Straipsnis – filosofinė apžvalga, parengta remiantis Jeano-Paulio Sartre’o darbais „Būtis ir niekas”, „Egzistencializmas yra humanizmas” ir drama „Už užkardų”. Jeigu dėl darbo netekimo, tapatumo krizės ar gyvenimo permainų patiriate sunkumų, rekomenduojama kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą profesionaliai pagalbai.