Renkiesi automobilį. Kažkuriuo momentu pagauni save galvojantį ne apie tai, kuris patogesnis ar labiau tinka tavo poreikiams, o apie tai, ką pagalvos kiti, kai pamatys tave prie vairo. Perki kuklesnį, nei norėtum, arba brangesnį, nei reikia, ne dėl savęs, o dėl to nematomo žvilgsnio iš šalies. Panašiai nutinka renkantis, kur gyventi, kaip apstatyti namus, kokį remontą daryti, kur leisti atostogas ir net kur mokosi vaikai. Tyliai, beveik nepastebimai, į kiekvieną sprendimą įsibrauna klausimas, o ką žmonės pasakys.
Šį reiškinį galima pavadinti kaimynų faktoriumi. Tai nematomas svoris, kurį svetima nuomonė uždeda ant mūsų pasirinkimų. Retas prisipažįsta, kad gyvena žvelgdamas per petį, bet iš tikrųjų taip daro dauguma. Priimame sprendimus ne tiek sau, kiek įsivaizduojamai auditorijai, kuri mus stebi ir vertina. Pažiūrėkime, iš kur kyla šis įprotis, kiek sprendimų iš tikrųjų priimame ne sau, o kad žmonės nekalbėtų, ir ką galima susigrąžinti, kai išdrįstame šio įpročio atsisakyti.
Iš kur kyla rūpestis, ką pagalvos kiti
Rūpestis dėl kitų nuomonės nėra tuščia tuštybė. Jis turi gilias, senas šaknis, kurios padeda suprasti, kodėl jo taip sunku atsikratyti.
Žmogus visada gyveno mažose bendruomenėse, kur reputacija reiškė labai daug. Tai, ką kiti apie tave manė, tiesiogiai lėmė, ar tau padės sunkiu metu, ar su tavimi bendraus, ar priims į grupę. Blogas vardas galėjo reikšti atskirtį, o atskirtis grėsdavo išlikimui. Todėl smegenys išsiugdė nuolatinį jautrumą tam, kaip mus vertina aplinkiniai. Rūpintis kitų nuomone kadaise buvo praktiškai gyvybiškai svarbu.
Šis mechanizmas išliko ir šiandien, tik aplinkybės pasikeitė. Nebegyvename mažame kaime, kur visi vieni kitus pažįsta visą gyvenimą. Dažniausiai kaimynai ar pažįstami, kurių nuomonės taip bijome, mūsų gyvenimui didelės įtakos neturi. Bet senovinė sistema to nežino. Ji vis dar reaguoja taip, tarsi kiekvienas svetimas žvilgsnis būtų svarbus mūsų likimui. Todėl net suprasdami, kad kaimyno nuomonė apie mūsų automobilį iš tikrųjų nieko nekeičia, vis tiek jaučiame jos svorį.
Kiek sprendimų iš tikrųjų priimame ne sau
Jei nuoširdžiai peržvelgtume savo didesnius sprendimus, nustebtume, kaip daug jų buvo priimti su mintimi apie kitus. Kaimynų faktorius įsismelkia į sritis, kuriose net nesitikime jį rasti.
Pradedant nuo daiktų. Automobilis dažnai renkamas ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip pareiškimas apie mūsų statusą. Namas ar butas neretai perkamas ne pagal tikruosius poreikius, o pagal tai, kaip jis atrodys iš šalies, kokiame rajone yra, ką pagalvos svečiai. Remontas daromas su mintimi, kaip įvertins atėję pažįstami, todėl kartais išleidžiame daugiau ten, kur pats to net nepastebėtum, bet kiti pamatys.
Kaimynų faktorius siekia ir giliau, į patį gyvenimo būdą. Renkamės profesijas, kurios skamba prestižiškai, nors širdis traukia kitur. Keliaujame į vietas, kuriomis galima pasigirti. Švenčiame šventes taip, kaip įprasta aplinkoje, net jei patiems norėtųsi kukliau ar visai kitaip. Kartais net vaikų būreliai ar mokyklos renkami galvojant, kaip tai atrodys kitų akyse. Susumavus visa tai, paaiškėja, kad nemaža dalis gyvenimo pastatyta ne ant to, ko iš tikrųjų norime, o ant to, ką manysime, kad kiti apie mus pagalvos.
Kaina, kurią mokame už svetimą žvilgsnį
Gyvenimas su nuolatiniu žvilgsniu per petį kainuoja brangiai, tik ta kaina dažnai nematoma iš karto.
Pirmoji kaina yra pinigai. Daug pirkinių, ypač brangesnių, perkame ne dėl savęs, o dėl įspūdžio. Automobilis prabangesnis, nei reikia. Namas didesnis, nei naudojame. Daiktai, kurie turi ne tiek tarnauti, kiek rodyti. Visa tai kainuoja realius pinigus, o kartu ir laiką bei energiją, kurią išleidome juos uždirbdami. Iš esmės mokame savo gyvenimo valandomis už kitų žmonių įspūdį, kuris dažnai net nesusiformuoja arba greitai pamirštamas.
Antroji kaina yra laisvė. Kai sprendimai priimami galvojant apie kitus, prarandame galimybę gyventi taip, kaip iš tikrųjų norime. Renkamės ne tai, kas mums tinka, o tai, kas atrodys priimtina. Pamažu susikuriame gyvenimą, kuris gerai atrodo iš šalies, bet mums patiems jame ankšta. Trečioji kaina yra ryšys su savimi. Kai nuolat matuojame save svetimomis akimis, pamirštame paklausti, ko iš tikrųjų norime. Svetima nuomonė taip įsipina į mūsų mintis, kad nebeatskiriame, kur baigiasi mūsų troškimai ir prasideda baimė, ką kiti pagalvos.
Iliuzija, kad visi mus stebi
Įdomiausia tai, kad kaimynų faktorius didele dalimi remiasi iliuzija. Įsivaizduojame, kad kiti mus nuolat stebi ir vertina kur kas dažniau, nei yra iš tikrųjų.
Psichologai pastebėjo, kad žmonės linkę smarkiai pervertinti, kiek dėmesio kiti jiems skiria. Mes esame savo gyvenimo centre, todėl atrodo, kad ir kitiems esame svarbūs. Bet tiesa ta, kad dauguma žmonių užsiėmę savo pačių rūpesčiais ir apie mus galvoja daug mažiau, nei baiminamės. Naujas automobilis, kuris tau atrodo kaip pareiškimas visam pasauliui, kaimynui yra tik trumpa mintis, kurią jis pamiršta jau po minutės.
Šis suvokimas išlaisvina. Kai supranti, kad įsivaizduojama auditorija, dėl kurios tiek stengiesi, iš tikrųjų vos į tave žiūri, dingsta didelė dalis spaudimo. Žmonės, kurių nuomonės taip bijome, arba visai apie mus negalvoja, arba, jei ir pagalvoja, tai trumpai ir paviršutiniškai. Gyvename varžomi teismo, kurio salė didžiąją laiko dalį tuščia. Suvokti tai nereiškia, kad kitų nuomonė visai nesvarbi, o tik tai, kad jos svoris mūsų galvose gerokai didesnis nei realybėje.
Kieno balsas iš tikrųjų skamba mūsų galvoje
Kai atidžiau įsiklausome į tą vidinį balsą, kuris klausia ką žmonės pasakys, dažnai paaiškėja kai kas netikėto. Tai retai konkretus žmogus. Dažniau tai apibendrinta, migločiai įsivaizduojama minia.
Kai ketiname priimti sprendimą, retai galvojame apie konkretų žmogų, kurio nuomonė mums iš tikrųjų brangi. Vietoj to bijome abstrakčių žmonių, neaiškaus kolektyvo, kuris tarsi viską mato ir vertina. Bet kai bandome įvardyti, kas tie žmonės, dažnai pasirodo, kad jų arba nėra, arba jų nuomonė mums iš tikrųjų nerūpi. Bijome pasmerkimo iš žmonių, kurių patys negerbiame, arba kurių net gerai nepažįstame.
Naudinga savęs paklausti paprasto klausimo. Kieno konkrečiai nuomonės aš bijau, ir ar tas žmogus tikrai vertas, kad dėl jo keisčiau savo gyvenimą. Neretai paaiškėja, kad tie, kurių nuomonė mums iš tikrųjų svarbi, artimiausi žmonės, ir taip mus priima. O tie, kurie vertina paviršių, tiesiog neverti tokios galios mūsų gyvenime. Šis paprastas atskyrimas dažnai smarkiai sumažina svetimo žvilgsnio svorį.
Kai kitų nuomonė iš tikrųjų verta dėmesio
Būtų klaidinga iš viso atmesti kitų nuomonę. Ne visas rūpestis dėl to, ką mano kiti, yra žalingas. Svarbu atskirti sveiką atsižvelgimą nuo žalingo pataikavimo.
Yra nuomonės, į kurias verta įsiklausyti. Žmonių, kurie mus myli ir mums nuoširdžiai linki gero, patarimai gali būti vertingi. Kai artimas žmogus atkreipia dėmesį, kad skubame su sprendimu, ar pasako sunkią tiesą, tai dovana, o ne spaudimas. Taip pat verta atsižvelgti į tai, kaip mūsų sprendimai paveiks kitus, ar jie nekenkia aplinkiniams. Toks rūpestis kyla ne iš baimės, o iš pagarbos ir meilės.
Skirtumas slypi šaltinyje ir tiksle. Sveikas atsižvelgimas kyla iš ryšio ir rūpesčio, jis mus praturtina ir padeda priimti geresnius sprendimus. Žalingas pataikavimas kyla iš baimės būti pasmerktam, jis mus varžo ir verčia išduoti save. Vienu atveju klausiame, ar tai išmintingas sprendimas mano ir artimų žmonių atžvilgiu. Kitu atveju klausiame tik, ar neatrodysiu blogai svetimų akyse. Pirmasis klausimas veda prie geresnio gyvenimo, antrasis nuo savęs tolyn.
Kai kaimynų faktorių sustiprina ekranai
Kadaise auditorija, dėl kurios stengėmės, buvo nedidelė. Keli kaimynai, giminės, pažįstami. Šiandien ta auditorija išaugo iki neįsivaizduojamų dydžių, ir kaimynų faktorius įgavo naują, galingesnę formą.
Socialiniai tinklai pavertė mūsų gyvenimą nuolat matomu. Dabar sprendimus priimame galvodami ne tik apie realius kaimynus, bet ir apie šimtus žmonių, kurie pamatys nuotrauką. Naujas namas, kelionė, net pietūs restorane tampa turiniu, kurį reikia parodyti. Todėl kartais renkamės ne tai, kas mums iš tikrųjų patinka, o tai, kas gerai atrodys ekrane. Gyvenimas pamažu virsta spektakliu, kuriame svarbiausia ne patirtis, o tai, kaip ją įvertins žiūrovai.
Šis reiškinys klastingas todėl, kad grįžtamasis ryšys tapo momentinis ir matuojamas. Reakcijų skaičius tarsi patvirtina, kad pasirinkome teisingai, ir mes nesąmoningai imame siekti to patvirtinimo. Taip svetima nuomonė gauna dar didesnę galią mūsų sprendimams. Suprasti tai svarbu, nes leidžia sąmoningai atskirti, ar renkuosi tai, kas iš tikrųjų teikia man džiaugsmą, ar tik tai, kas surinks daugiau pritarimo iš nepažįstamų žmonių.
Kaip pastebėti kaimynų faktorių savo sprendimuose
Pirmas žingsnis norint išsivaduoti yra pastebėti, kada svetima nuomonė iš tikrųjų valdo mūsų pasirinkimus. Tai nėra visada akivaizdu, nes įprotis veikia tyliai.
Vienas būdas yra atkreipti dėmesį į savo motyvus prieš svarbesnį sprendimą. Kai renkiesi ką nors didesnio, sustok ir savęs paklausk, ar norėčiau to paties, jei niekas apie tai niekada nesužinotų. Jei atsakymas taip, tai tikriausiai tavo tikras noras. Jei atsakymas ne, arba jei sprendimas staiga praranda patrauklumą be žiūrovų, tai ženklas, kad renkiesi ne sau, o kitiems.
Kitas ženklas yra vidinis pasiteisinimų srautas, kai bandai sau įrodyti, kad sprendimas racionalus, nors giliai jauti, kad renkiesi dėl įspūdžio. Taip pat verta atkreipti dėmesį į jausmą po pirkinio ar sprendimo. Jei džiaugsmas kyla tik įsivaizduojant kitų reakciją, o ne iš paties dalyko, tai kaimynų faktorius. Šie maži pastebėjimai laikui bėgant padeda vis geriau atskirti, kur baigiasi tavo tikri norai ir prasideda gyvenimas dėl svetimo žvilgsnio.
Kaip pradėti rinktis sau
Atsisakyti kaimynų faktoriaus geriausia ne staigiu lūžiu, o mažais, sąmoningais žingsniais. Štai keli būdai, kaip pradėti.
Pirma, prieš didesnį sprendimą duok sau laiko. Spaudimas dėl kitų nuomonės dažnai stipriausias iš karto. Kelių dienų pauzė leidžia jam atslūgti ir aiškiau pamatyti, ko iš tikrųjų nori. Antra, pradėk nuo mažų pasirinkimų. Užsisakyk tai, ko iš tikrųjų nori, o ne tai, kas atrodo tinkamai. Apsirenk taip, kaip patogu tau. Šie maži žingsniai stiprina įprotį rinktis sau ir palengva perkelia jį į didesnius sprendimus.
Trečia, apsupk save žmonėmis, kurie leidžia būti savimi. Aplinka, kurioje nereikia įrodinėti, smarkiai sumažina kaimynų faktorių. Kai šalia yra bent keli žmonės, kuriems rūpi tikrasis tu, o ne tavo fasadas, tampa daug lengviau nepaisyti abstrakčios minios nuomonės. Ketvirta, priminink sau, kad už savo pasirinkimus atsakingas ir juose gyveni tu, o ne tie, kurių nuomonės bijai. Ši mintis paprasta, bet kaskart grąžina sprendimą į teisingas rankas, į tavąsias.
Ką galima susigrąžinti atsisakius šio įpročio
Kai pamažu atsisakome gyventi dėl svetimo žvilgsnio, susigrąžiname daug daugiau, nei iš pradžių atrodo. Tai ne tik palengvėjimas, bet ir tikras gyvenimo kokybės pokytis.
Pirmiausia susigrąžiname pinigus ir laiką. Nustoję pirkti dėl įspūdžio, staiga pamatome, kiek daug išleidome dalykams, kurie mums patiems nebuvo svarbūs. Tie pinigai gali virsti tuo, kas iš tikrųjų teikia džiaugsmą, patirtimis, laisve, ramybe. O laikas, kurį anksčiau skirdavome fasadui palaikyti, atsilaisvina tikram gyvenimui.
Antra, susigrąžiname laisvę rinktis. Kai nebeklausiame, ką pagalvos kiti, atsiveria galimybė gyventi taip, kaip iš tikrųjų norime. Galime rinktis kuklesnį būstą jaukesnėje vietoje, darbą, kuris teikia prasmę, o ne prestižą, atostogas, kurios iš tikrųjų atgaivina, o ne tokias, kuriomis galima pasigirti. Gyvenimas pamažu ima atitikti mus pačius, o ne įsivaizduojamos auditorijos lūkesčius.
Trečia, susigrąžiname ryšį su savimi. Kai nustojame matuoti kiekvieną žingsnį svetimomis akimis, vėl išgirstame savo pačių balsą. Pradedame atpažinti, kas mums iš tikrųjų patinka, ko norime, kas mus džiugina. Šis ryšys su savimi yra vienas vertingiausių dalykų, kurį kaimynų faktorius tyliai atima, ir kurį taip gera atgauti.
Ketvirta, susigrąžiname santykių tikrumą. Kai nustojame vaidinti sėkmę ir statusą, aplink lieka tie, kurie mus vertina dėl to, kas esame, o ne dėl to, ką turime. Paradoksalu, bet kuo mažiau stengiamės sužavėti, tuo tikresni tampa mūsų ryšiai. Žmonės, kuriuos traukia mūsų fasadas, pasitraukia, o lieka tie, kuriems rūpi tikrasis mes.
Penkta, susigrąžiname ramybę. Gyvenimas be nuolatinio žvilgsnio per petį yra kur lengvesnis. Dingsta ta foninė įtampa, tas tylus budrumas, kaip atrodome iš šalies. Vietoj to ateina paprastas jausmas, kad gali būti savimi ir tau nereikia niekam nieko įrodinėti. Ši ramybė verta daugiau nei bet koks kaimyno pripažinimas.
Gyventi savo, o ne stebimą gyvenimą
Kaimynų faktorius bus su mumis visą gyvenimą, nes rūpestis dėl kitų nuomonės yra žmogaus prigimties dalis. Tikslas ne visiškai jo atsikratyti, o nustoti leisti jam vairuoti mūsų gyvenimą. Skirtumas didžiulis. Viena yra atsižvelgti į kitus, kita gyventi vien dėl jų.
Kiekvienas sprendimas, priimtas ne dėl svetimo žvilgsnio, o dėl savęs, yra mažas laisvės žingsnis. Iš pradžių jie atrodo nedideli. Pasirenki tai, ko iš tikrųjų nori, nors žinai, kad kažkas galbūt pakels antakį. Atsisakai pirkinio, kuris turėjo tik sužavėti kitus. Gyveni kukliau ar kitaip, nei tikimasi tavo aplinkoje. Šie sprendimai kaupiasi, ir pamažu gyvenimas ima priklausyti tau, o ne įsivaizduojamai auditorijai.
Galbūt kitą kartą, priimdamas svarbesnį sprendimą, verta stabtelėti ir savęs paklausti. Ar renkuosi tai dėl savęs, ar dėl to, kad žmonės nekalbėtų. Ir jei atsakymas antrasis, prisiminti paprastą tiesą. Tie žmonės gyvens savo gyvenimą, kad ir ką tu pasirinktum. Vienintelis, kuriam iš tikrųjų teks gyventi tavo pasirinkimuose, esi tu pats. Tad galbūt verta tuos pasirinkimus daryti sau, o ne nematomam teismui, kuris didžiąją laiko dalį net nesėdi salėje.