Slenki pažinčių programėlėje. Vienas veidas, dar vienas, dar vienas. Kiekvienas žmogus virsta kortele, kurią gali palikti arba nubraukti į šoną per sekundės dalį. Šis per pigus atrodo. Anas nepakankamai įdomus. Trečias tinkamas, bet gal už kampo laukia kažkas geresnio. Tas pats jausmas, kurį patiriame naršydami internetinę parduotuvę, staiga persikėlė ir į tai, kaip renkamės žmones. Tik šįkart prekės vietoje yra kitas žmogus, su savo istorija, jausmais ir gyvenimu.
Vartotojiškumas, kuris kadaise valdė tik mūsų santykį su daiktais, tyliai įsismelkė į draugystę ir meilę. Pradėjome ir žmones vertinti kaip variantus, kuriuos galima palyginti, išbandyti ir pakeisti, jei atsiranda kažkas patrauklesnio. Pažiūrėkime, kaip greito pasirinkimo kultūra persikėlė į artimiausius mūsų ryšius, kodėl vis sunkiau likti su vienu žmogumi ir ką iš tikrųjų prarandame, kai gyvename nuolat žvalgydamiesi geresnio.
Kaip pasirinkimo kultūra persikėlė į santykius
Kad suprastume, kaip žmonės tapo variantais, verta pažvelgti, kokioje kultūroje gyvename. Esame išmokyti rinktis iš begalybės.
Kasdien mus supa nesuskaičiuojama daiktų, paslaugų ir pasiūlymų gausa. Įpratome, kad viskas turi alternatyvą, kad visada galima palyginti, grąžinti, pakeisti geresniu. Ši logika pati savaime patogi, kai kalbame apie prekes. Bet problema ta, kad protas nesiliauja veikti taip pat, kai pereiname prie žmonių. Tas pats mechanizmas, kuris padeda išsirinkti geriausią telefoną, įsijungia ir renkantis draugą ar partnerį.
Prie to prisidėjo technologijos, kurios santykius pavertė beveik tokiu pat lengvai prieinamu produktu. Pažintys per kelis prisilietimus, begalinis potencialių žmonių srautas, galimybė bet kada susirasti naują pokalbį. Kai bendravimas tapo toks lengvas ir gausus, jis kartu tapo ir pigesnis. Kai už kampo visada laukia dar dešimt naujų veidų, kiekvienas atskiras žmogus ima atrodyti mažiau vertingas ir lengviau pakeičiamas. Gausa, kuri atrodo kaip laisvė, tyliai nuvertina tai, ką turime.
Paradoksas, kad daugiau pasirinkimų daro nelaimingesnius
Atrodytų, kad kuo daugiau galimybių, tuo laimingesni turėtume būti. Bet su santykiais nutinka priešingai. Begalinis pasirinkimas ne palengvina, o apsunkina.
Psichologai pastebėjo įdomų reiškinį. Kai žmogui pateikiama per daug variantų, jam sunkiau apsispręsti ir jis būna mažiau patenkintas savo pasirinkimu. Kai renkiesi iš dviejų dalykų, lengvai apsisprendi ir džiaugiesi. Kai renkiesi iš šimto, nuolat kankina mintis, ar tik nepraleidai geresnio. Tas pats vyksta ir santykiuose. Kai žinai, kad už kampo laukia begalė kitų žmonių, sunku iki galo atsiduoti tam, kurį jau turi.
Susiformuoja nuolatinė abejonė. Net būdami su geru žmogumi, dalimi proto vis dar žvalgomės, ar nėra kažko dar tinkamesnio. Ši abejonė neleidžia iki galo panirti į santykį ir juo mėgautis. Paradoksalu, bet būtent gausa variantų atima galimybę būti laimingam su vienu. Vietoj to, kad rinktumės ir pasiliktume, gyvename amžinose apsipirkimo lenktynėse, kuriose niekada nepasiekiame kasos, nes vis atrodo, kad kitoje lentynoje yra kažkas geresnio.
Kodėl vis sunkiau likti su vienu žmogumi
Tikri santykiai reikalauja to, ko vartotojiška kultūra mus atpratino daryti. Jie reikalauja pasilikti, ypač tada, kai sunku.
Kiekvienas artimas ryšys anksčiau ar vėliau pereina fazę, kai pradinis susižavėjimas nublanksta. Aistros pirmieji mėnesiai baigiasi, atsiranda kasdienybė, nesutarimai, žmogaus trūkumai, kurie iš pradžių buvo nematomi. Būtent šioje vietoje ir gimsta tikras artumas, jei žmonės nusprendžia likti ir dirbti su santykiu. Bet vartotojiškas protas šioje vietoje siūlo visai kitą sprendimą. Jei sugedo, keisk. Jei nebe taip smagu, ieškok naujo.
Todėl daug ryšių šiandien nutrūksta būtent ten, kur galėjo prasidėti kažkas gilaus. Vos pajutę pirmus sunkumus, vos pastebėję, kad žmogus netobulas, imame galvoti, kad galbūt suklydome, kad kažkur laukia tinkamesnis. Nuolatinis geresnio ieškojimas neleidžia praeiti to būtino etapo, kuriame paviršutiniškas susižavėjimas virsta tikra artimybe. Taip niekada nepasiekiame gylio, nes vos pradėjus darytis nepatogiai, jau žvalgomės į naują variantą. Nuolat pradedame iš naujo, bet niekada neišbūname pakankamai ilgai, kad patirtume, ką duoda ištvermė.
Kai žmogus tampa preke, o meilė paslauga
Vartotojiškas požiūris tyliai keičia patį būdą, kaip matome kitą žmogų. Nebe kaip atskirą pasaulį, o kaip pasiūlymą, kuris turi atitikti mūsų lūkesčius.
Renkantis prekę, klausiame, ką ji man duos, ar verta savo kainos, ar patenkins mano poreikius. Kai tokį patį klausimą pradedame taikyti žmonėms, santykis virsta sandoriu. Vertiname partnerį pagal tai, kiek jis mums naudingas, kiek smagumo, patogumo ar naudos teikia. Kol duoda daugiau, nei kainuoja, laikome. Kai pareikalauja pastangų ar nusivilia, imame galvoti, kad sandoris nebeapsimoka.
Toks požiūris atima iš santykių jų esmę. Meilė ir draugystė nėra paslaugos, kurias vartojame. Jos remiasi ne tuo, ką gauname, o tuo, ką duodame, ne tik naudos apskaičiavimu, bet ir įsipareigojimu, rūpesčiu, buvimu kartu ir tada, kai nepatogu. Kai kitą žmogų matome kaip prekę, prarandame gebėjimą jį iš tikrųjų pamatyti kaip žmogų, su jo gyliu, sudėtingumu ir verte, kuri neišmatuojama tuo, ką jis mums duoda. Meilė, virtusi vartojimu, nustoja būti meile ir tampa tik dar viena pasitenkinimo forma.
Iliuzija, kad kažkas tobulesnio tikrai laukia
Vartotojišką požiūrį į santykius maitina viena galinga iliuzija. Įsitikinimas, kad kažkur egzistuoja tobulas žmogus, kuris tiks be jokių pastangų ir sunkumų.
Ši iliuzija ypač stiprėja, kai visur matome idealizuotus santykių vaizdus. Filmuose, socialiniuose tinkluose, reklamose meilė dažnai rodoma kaip nuolatinis susižavėjimas be kasdienybės, be nuobodulio, be konfliktų. Todėl kai savo santykiuose pajuntame įprastus sunkumus, imame galvoti, kad kažkas ne taip, kad su tinkamu žmogumi taip nebūtų. Ir leidžiamės ieškoti to mitinio tobulo partnerio, kuris niekada neegzistuoja.
Tiesa ta, kad tobulo žmogaus nėra. Kiekvienas turi savų trūkumų, kiekvienas ryšys turi savo sunkumų. Keisdami vieną žmogų į kitą, tiesiog iškeičiame vienus trūkumus į kitus. Po pradinio susižavėjimo su nauju žmogumi vėl ateis ta pati kasdienybė, tie patys nesutarimai, tas pats momentas, kai reikia rinktis pasilikti ar bėgti. Todėl amžinas geresnio ieškojimas dažnai yra bėgimas nuo pačios santykių prigimties, kurioje gylis ir tikras artumas gimsta ne iš tobulumo, o iš pasirinkimo mylėti netobulą žmogų.
Kaip vartotojiškumas veikia ir draugystes
Kai kalbame apie žmones kaip variantus, dažniausiai galvojame apie meilę. Bet tas pats požiūris tyliai persmelkė ir draugystes, kartais dar labiau.
Draugystės šiandien neretai tapo patogumo dalyku. Bendraujame, kol smagu ir lengva. Vos atsiranda nesutarimas ar draugui prireikia mūsų sunkiu metu, kai draugystė pareikalauja pastangų, daug lengviau tyliai atsitraukti nei įsipareigoti. Turime daug kontaktų, daug paviršutiniškų ryšių, bet vis mažiau tokių draugysčių, kurios atlaiko laiką ir sunkumus. Draugą, kaip ir prekę, imame keisti, kai jis nebeatitinka mūsų patogumo.
Ši tendencija ypač skaudi, nes gilios draugystės yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Jos gimsta ne iš patogumo, o iš ištikimybės, iš buvimo šalia ir tada, kai nelengva. Kai draugystes vertiname kaip vienkartinius patogius ryšius, prarandame tą tinklą artimų žmonių, kuris neša mus per gyvenimą. Galiausiai galime turėti šimtus kontaktų telefone ir nė vieno, kuriam galėtume paskambinti sunkiausią naktį.
Ką prarandame nuolat ieškodami geresnio
Nesibaigiantis geresnio ieškojimas turi kainą, kurią pastebime dažnai per vėlai. Prarandame dalykus, kurių negalima nusipirkti ir kurie gimsta tik laike.
Pirmiausia prarandame gylį. Tikras artumas neįmanomas be laiko. Jis auga metais, per kartu išgyventus sunkumus, per pažinimą, kuris ateina tik ilgai būnant su tuo pačiu žmogumi. Kai nuolat keičiame ryšius, pasiliekame paviršiuje. Turime daug pažįstamų, bet mažai artimų. Daug pradžių, bet nė vieno tikrai gilaus ryšio, nes gylis tiesiog nespėja susiformuoti.
Antra, prarandame būti pažinti. Kad kažkas mus iš tikrųjų pažintų, reikia leisti jam pamatyti mus visus, ir gerąsias, ir sunkiąsias puses. Tam reikia laiko ir saugumo, kurie ateina tik iš pastovumo. Kai nuolat pradedame iš naujo, niekada nepasiekiame tos vietos, kur galime būti iki galo matomi. Trečia, prarandame savo pačių augimą. Ilgi santykiai yra veidrodis, kuris parodo mūsų trūkumus ir verčia bręsti. Kas nuolat bėga nuo sunkumų į naują ryšį, nešasi tas pačias problemas kartu ir niekada neišmoksta to, ko galėjo išmokti pasilikdamas.
Kaip technologijos treniruoja mūsų smegenis keisti
Verta suprasti, kad vartotojiškas požiūris į žmones ne atsirado savaime. Jį kasdien treniruoja pati aplinka, kurioje gyvename, ypač pažinčių ir bendravimo programėlės.
Šios programėlės sukurtos taip, kad laikytų mus prisijungusius kuo ilgiau. Todėl jos siūlo nesibaigiantį naujų veidų srautą, kuriame kiekvienas žmogus rodomas trumpai ir paviršutiniškai. Braukimo judesys, kuriuo atmetame ar priimame žmogų, iš esmės toks pat, kokiu slenkame prekes. Kaskart taip pasielgę, mes treniruojame smegenis vertinti žmones greitai, pagal paviršių, ir laikyti juos lengvai pakeičiamais. Su kiekvienu braukimu įprotis stiprėja.
Be to, technologijos sukuria nuolatinės alternatyvos jausmą. Net būdami santykyje, žinome, kad telefone bet kada laukia naujų pažinčių galimybė. Šis nuolatinis atviras langas į kitus variantus tyliai silpnina įsipareigojimą tam, kurį jau turime. Suprasti šį mechanizmą svarbu, nes tada galime sąmoningai jam priešintis, o ne aklai sekti tuo, ką skatina programėlių dizainas. Įrankis, kuris turėjo padėti rasti žmones, kartais tyliai atpratina mus prie jų pasilikti.
Kai baimė būti paliktam verčia pačiam keisti pirmam
Yra dar viena, mažiau matoma vartotojiškų santykių pusė. Kartais nuolat keičiame žmones ne todėl, kad ieškome geresnio, o todėl, kad bijome būti palikti patys.
Kai kitą žmogų matome kaip lengvai keičiamą, natūraliai imame galvoti, kad ir mes esame tokie pat pakeičiami jo akyse. Ši mintis kelia nerimą. Todėl kai kurie žmonės, dar nespėję iki galo prisirišti, patys pirmieji atsitraukia arba pradeda žvalgytis, kad tik nebūtų palikti pirmi. Vartotojiška logika taip sukuria užburtą ratą, kuriame visi saugosi vieni kitų, niekas iki galo neatsiveria, ir todėl niekas nepasiekia tikro artumo.
Ištrūkti iš šio rato reikia drąsos būti pažeidžiamam. Tikras ryšys neįmanomas be rizikos, kad būsi įskaudintas. Kas nuolat saugosi ir laiko atvirą pabėgimo kelią, niekada iki galo neįsileidžia kito žmogaus. Kartais būtent sąmoningas sprendimas likti ir atsiverti, nepaisant baimės, ir atveria duris į tokį artumą, kokio nuolatinis saugojimasis niekada neleido patirti.
Ženklai, kad į žmones žiūri kaip į variantus
Kartais net nepastebime, kaip vartotojiškas požiūris įsismelkė į mūsų santykius. Verta žinoti ženklus, kurie tai išduoda.
Vienas ženklas yra nuolatinis nepasitenkinimas, jausmas, kad kad ir su kuo būtum, kažko vis trūksta, ir tinkamas žmogus turi būti kažkur kitur. Kitas ženklas yra greitas atsitraukimas, vos santykiui pareikalavus pastangų ar pasidarius nepatogiai. Trečias ženklas yra įprotis vertinti žmones pagal tai, ką jie tau duoda, tarsi vestum tylią naudos ir kaštų apskaitą.
Dar vienas subtilus ženklas yra sunkumas iki galo įsipareigoti, nuolat paliktas atviras pabėgimo kelias, nesąmoningas variantų laikymas atsargai. Pastebėti šiuos ženklus svarbu ne tam, kad savęs kaltintum, o tam, kad galėtum sąmoningai rinktis kitaip. Nes vos tik pamatai, kaip žmones nejučia pavertei variantais, jau turi galią pradėti vėl matyti juos kaip žmones.
Kaip grįžti prie tikrų santykių
Iš vartotojiško požiūrio į žmones galima išeiti. Ne staigiu sprendimu, o pamažu keičiant tai, kaip matome kitus ir kaip elgiamės ryšiuose. Štai keli žingsniai.
Pirma, sąmoningai rinkis gylį vietoj gausos. Užuot nuolat plėtęs pažinčių ratą, verta skirti daugiau laiko ir dėmesio keliems žmonėms. Gylis gimsta tik tada, kai investuojame į tuos pačius ryšius, o ne nuolat pradedame naujus. Kartais vertingiau atkurti vieną seną draugystę nei užmegzti dešimt naujų paviršutiniškų.
Antra, pasilik, kai darosi sunku. Būtent sunkumų momentas, kai kyla noras bėgti į naują variantą, yra taškas, kur gimsta arba miršta tikras artumas. Verta bent kartą sąmoningai pasirinkti likti ir dirbti su santykiu, kai vartotojiškas protas siūlo keisti. Dažnai būtent už to sunkumo laukia gylis, kurio dar nepatyrėme, nes visada bėgdavome per anksti.
Trečia, pamatyk žmogų, o ne pasiūlymą. Verta sąmoningai priminti sau, kad prieš tave ne prekė, kurią vertini pagal naudą, o atskiras žmogus su savo pasauliu. Kai pradedame kitą matyti kaip žmogų, o ne kaip variantą, keičiasi ir mūsų elgesys. Vietoj klausimo, ką jis man duoda, atsiranda klausimas, kaip galiu būti geras šalia jo.
Ketvirta, atsispirk tobulumo iliuzijai. Kai pajusi mintį, kad kažkur laukia tinkamesnis, prisimink, kad tobulų žmonių nėra ir kad kiekvienas ryšys turi savo sunkumų. Užuot ieškojęs žmogaus be trūkumų, verta rinktis tokį, su kurio trūkumais gali gyventi, ir kartu kurti bendrą istoriją. Būtent bendra istorija, o ne tobulas suderinamumas, ir daro ryšį brangų.
Penkta, ugdyk ištikimybę kaip vertybę. Vartotojiška kultūra šlovina naujumą ir kaitą. Bet tikra vertė dažnai slypi pastovume, gebėjime būti šalia ilgai. Kai pradedame vertinti ištikimybę, o ne nuolatinį naujumą, santykiai įgauna visai kitą svorį, ir mes kartu su jais.
Žmonės nėra prekės
Vartotojiškumas puikiai tinka daiktams. Tikrai gera turėti galimybę palyginti, rinktis, keisti tai, kas sugedo. Bet žmonės nėra prekės, ir kai jiems taikome tą pačią logiką, prarandame patį brangiausią, ką gali duoti santykiai.
Tikra meilė ir draugystė remiasi ne pasirinkimo laisve, o pasirinkimo pastovumu. Ne begaliniu žvalgymusi, o sprendimu pasilikti. Ne naudos apskaičiavimu, o įsipareigojimu, kuris lieka net tada, kai nebe patogu. Būtent tai, ko vartotojiška kultūra mus atpratino, ir yra tikrųjų santykių pamatas. Gylis gimsta iš buvimo, o buvimas reikalauja nustoti nuolat žvalgytis, kas dar galėtų būti.
Galbūt tikroji laisvė santykiuose yra ne galimybė bet kada rinktis kitą, o gebėjimas pasirinkti vieną ir tame pasirinkime augti. Kitą kartą, kai kils mintis, kad kažkur laukia geresnis variantas, verta stabtelėti ir savęs paklausti. Ar tikrai ieškau geresnio žmogaus, ar tik bėgu nuo to gilumo, kuris ateina tik pasilikus. Nes žmogus, su kuriuo išbūni pakankamai ilgai, kuriam leidi save pažinti ir kurį pažįsti pats, laikui bėgant tampa ne dar vienu variantu, o kažkuo, ko jokia gausa niekada nepakeis.