Prisimink akimirką, kai nuomonė grupėje buvo viena, o tu galvojai kitaip. Gal susirinkime visi pritarė sprendimui, kuris tau atrodė klaidingas. Gal draugų kompanijoje visi juokėsi iš dalyko, kuris tau nebuvo juokingas. Ir vietoj to, kad pasakytum, ką iš tikrųjų manai, tylėjai. Gal net linktelėjai kartu su kitais. O paskui, grįžęs namo, jautei keistą nemalonų jausmą, tarsi būtum išdavęs save.
Šitą jausmą pažįsta beveik kiekvienas. Poreikis būti savas, priklausyti, būti priimtam yra vienas galingiausių žmogaus troškimų. Jis toks stiprus, kad dažnai nustelbia net mūsų pačių įsitikinimus. Bijome iškristi iš grupės labiau, nei norime būti teisūs. Pažiūrėkime, iš kur kyla šis gilus priklausymo poreikis, kaip minios nuomonė tyliai keičia mūsų pačių sprendimus ir ką galime padaryti, kad liktume savimi net tada, kai grupė spaudžia.
Kodėl priklausymas mums toks svarbus
Poreikis priklausyti nėra silpnumas ar charakterio yda. Tai giliai įrašyta žmogaus prigimtyje, ir tam yra svari priežastis.
Milijonus metų žmonės išgyveno tik grupėse. Vienas, atskirtas nuo genties, žmogus praktiškai neturėjo šansų. Grupė reiškė maistą, apsaugą, šilumą, pagalbą ligoje. Būti atstumtam reiškė beveik tikrą mirtį. Todėl smegenys išsiugdė itin jautrią sistemą, kuri be perstojo stebi, ar mes vis dar priimti, ar nekyla grėsmė būti išstumtiems. Atstūmimas mums skauda taip pat tikrai, kaip fizinė žaizda, ir tai nėra metafora. Tyrimai rodo, kad socialinį skausmą smegenys apdoroja panašiose srityse kaip ir kūno skausmą.
Todėl baimė iškristi iš grupės nėra kažkas, ką galime paprasčiausiai išjungti. Ji ateina iš pačių giliausių išlikimo mechanizmų. Kai jauti nerimą pasakyti kažką, kas prieštarauja grupei, tai ne tavo trūkumas. Tai senovinė sistema, kuri tave saugo, tik veikia pasaulyje, kuris jau labai pasikeitė. Šiandien nesutikimas su kolegomis nekelia grėsmės gyvybei, bet smegenys vis dar reaguoja taip, tarsi keltų.
Kaip minia tyliai keičia mūsų sprendimus
Įdomiausia tai, kad grupė veikia mus daug giliau, nei patys suprantame. Neretai keičiame ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, ką iš tikrųjų matome ir manome.
Yra garsus psichologijos eksperimentas, kuriame žmogui parodydavo kelias linijas ir prašydavo pasakyti, kuri iš jų vienoda ilgio su pavyzdžiu. Atsakymas būdavo akivaizdus. Bet kai kambaryje esantys kiti dalyviai, iš tikrųjų tyrėjo pagalbininkai, tyčia visi vieningai pasirinkdavo klaidingą liniją, tikrasis dalyvis dažnai pasirinkdavo tą patį neteisingą atsakymą. Ne todėl, kad blogai matė, o todėl, kad negalėjo atsilaikyti prieš vieningą grupės nuomonę. Prieš savo pačių akis jis pasirinkdavo tikėti minia.
Šis reiškinys vadinamas konformizmu, ir jis veikia mus kur dažniau, nei norėtume pripažinti. Perkame tai, ką perka kiti. Manome tai, ką mano mūsų aplinka. Vertiname žmones ir įvykius taip, kaip juos vertina grupė, kuriai norime priklausyti. Dažnai net nepastebime, kur baigiasi mūsų pačių nuomonė ir prasideda perimta iš aplinkos. Grupės balsas taip įsipina į mūsų mintis, kad imame jį laikyti savu.
Kai tylime, nors norime kalbėti
Vienas dažniausių būdų, kuriais išduodame save dėl priklausymo, yra tyla. Kai grupė laikosi vienos pozicijos, o mes galvojame kitaip, dažnai pasirenkame tylėti.
Ši tyla turi savo kainą. Kaskart, kai nutylime tai, kas mums svarbu, tarp mūsų tikrojo ir rodomo veido atsiveria mažas plyšys. Iš pradžių jis atrodo nereikšmingas. Bet kai tokių nutylėjimų susikaupia daug, imame jaustis svetimi patys sau. Esame grupėje, mus priima, bet priima ne tikrus mus, o tik tą prisitaikiusią versiją, kurią rodome. Todėl net apsupti žmonių galime jaustis vieniši, nes niekas nepažįsta mūsų tikrųjų.
Yra ir platesnė šios tylos kaina. Kartais grupė laikosi klaidingos ar net žalingos pozicijos būtent todėl, kad visi tyli. Kiekvienas galvoja kitaip, bet kiekvienas mano, kad yra vienas toks. Jei nors vienas išdrįstų prabilti, paaiškėtų, kad daug kas jaučiasi panašiai. Bet visi laukia, kol pirmas prabils kitas, ir taip tyla palaiko dalykus, su kuriais niekas iš tikrųjų nesutinka. Vienas drąsus balsas neretai atveria duris tiesai, kurios visi tyliai laukė.
Kodėl grupės spaudimas kartais žalingas
Priklausymas savaime nėra blogis. Priešingai, geros grupės mus stiprina, palaiko, augina. Problema kyla tada, kai priklausymo troškimas ima valdyti mus labiau nei mūsų pačios vertybės.
Grupė gali pamažu nutempti mus ten, kur patys niekada nebūtume nuėję. Kompanijoje, kur įprasta iš ko nors šaipytis, ir patys pradedame juoktis, nors mums nemalonu. Aplinkoje, kur normalu apkalbėti nesančius, prisidedame, kad neatrodytume kitokie. Kolektyve, kur galioja nesąžiningos taisyklės, tylime, nes visi tyli. Po vieną tokie sprendimai atrodo maži, bet kartu jie pamažu formuoja žmogų, kuriuo tapti nenorėjome.
Tai vyksta ne todėl, kad esame blogi, o todėl, kad priklausymo poreikis stiprus. Grupė turi galią pakeisti mūsų suvokimą apie tai, kas normalu. Tai, kas iš šalies atrodytų nepriimtina, viduje grupės ima atrodyti savaime suprantama. Būtent todėl svarbu kartais žengti žingsnį atgal ir savęs paklausti, ar tai, ką darau šioje grupėje, atitinka tai, kuo iš tikrųjų noriu būti. Šis paprastas klausimas neretai atskleidžia, kaip toli nuklydome, sekdami paskui kitus.
Baimė, kuri dažnai didesnė už tikrą grėsmę
Kaip ir daugelis baimių, baimė būti atstumtam dažnai būna gerokai didesnė nei tikra grėsmė. Įsivaizduojame, kad vos išsakę kitokią nuomonę būsime pasmerkti, išjuokti, išstumti. Bet realybė paprastai švelnesnė.
Dažniausiai, kai ramiai ir pagarbiai išsakome kitokį požiūrį, nieko baisaus neįvyksta. Kartais su mumis nesutinka, bet gerbia. Neretai net paaiškėja, kad kiti galvojo panašiai, tik irgi bijojo pasakyti. Tikras, brandus ryšys atlaiko skirtingas nuomones. Grupės, kurios atstumia už bet kokį nesutikimą, iš tikrųjų nėra saugios, ir gal net nėra vertos to, kad dėl jų aukotume save.
Čia slypi svarbi mintis. Jei grupė priima tave tik tada, kai visiškai su ja sutampi, tai ne tikras priklausymas, o sąlyginis. Tave priima ne tokį, koks esi, o tokį, koks tinkamai prisitaikai. Toks priklausymas niekada neduoda tikros ramybės, nes visą laiką reikia budėti ir vaidinti. Tikras priklausymas yra ten, kur gali būti savimi, nesutikti, klysti ir vis tiek likti priimtas.
Skirtumas tarp sveiko priklausymo ir savęs praradimo
Verta aiškiai atskirti du dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio panašūs, bet iš esmės skiriasi. Yra sveikas priklausymas, ir yra savęs praradimas grupėje.
Sveikas priklausymas mus praturtina. Esame grupės dalis, bet nepametame savęs. Galime nesutikti, išlikti savitais, turėti kitokią nuomonę ir vis tiek jaustis priimti. Tokia grupė leidžia mums augti, nes joje saugu būti tikram. Priklausome ne todėl, kad išsižadėjome savęs, o todėl, kad esame priimti su visais savo skirtumais.
Savęs praradimas veikia priešingai. Norėdami priklausyti, pamažu atsisakome savo nuomonių, vertybių, net skonio. Tampame grupės atspindžiu, kuriame vis sunkiau įžvelgti, kur baigiasi kiti ir prasidedame mes. Iš pradžių tai atrodo kaip artumas, bet iš tikrųjų tai vienatvė, nes grupė pažįsta ne mus, o mūsų prisitaikiusią kaukę. Riba tarp šių dviejų dalykų slypi paprastame klausime. Ar būdamas šioje grupėje jaučiuosi labiau savimi, ar vis mažiau. Atsakymas dažnai pasako viską.
Kaip skaitmeninė erdvė sustiprino baimę iškristi
Priklausymo poreikis egzistavo visada, bet skaitmeninis pasaulis jį paaštrino iki naujo lygio. Anksčiau grupės nuomonę matydavome tik tada, kai susitikdavome. Šiandien ji lydi mus visą parą, kišenėje.
Socialiniai tinklai pavertė priklausymą matuojamu. Patinka ženkleliai, sekėjų skaičius, reakcijos, viskas tapo skaitmenimis, kurie tarsi rodo, kiek esi priimtas. Toks matavimas smarkiai sustiprina baimę iškristi. Kai matai, kad tavo įrašas surinko mažiau reakcijų nei kitų, protas iškart aiškina tai kaip atmetimą, net jei realybėje nieko baisaus neįvyko. Priklausymas, kurį kadaise jausdavome per gyvą ryšį, dabar virto nuolatiniu balsavimu, kuriame lengva pasijusti pralaimėjusiam.
Be to, internete grupės spaudimas veikia dar aštriau, nes minia matoma iškart ir visa. Kai kokia nors nuomonė tampa vyraujanti, priešintis jai atrodo dar baisiau, nes rizikuoji ne kelių žmonių, o šimtų nepažįstamų pasmerkimu. Todėl daugelis tyli net tada, kai su kažkuo nesutinka, ir taip vieninga grupės nuomonė atrodo dar vieningesnė, nei yra iš tikrųjų. Suprasti šį mechanizmą svarbu, nes tada lengviau atskirti tikrą grėsmę nuo dirbtinai sustiprinto baimės jausmo.
Kaip likti savimi, kai grupė spaudžia
Atsilaikyti prieš grupės spaudimą sunku, bet įmanoma. Tam nereikia tapti maištininku, kuris viskam prieštarauja. Reikia tik pamažu ugdyti gebėjimą likti savimi net tada, kai aplink spaudžia. Štai keli būdai.
Pirma, pažink savo vertybes. Daug lengviau atsilaikyti prieš spaudimą, kai aiškiai žinai, kas tau svarbu. Kai vertybės neaiškios, grupės nuomonė lengvai jas užpildo. Kai jos tvirtos, turi vidinę atramą, į kurią gali remtis, kai aplink visi traukia į kitą pusę. Verta ramiu metu apmąstyti, kas tau iš tikrųjų svarbu, kad karštu momentu nereikėtų spręsti iš naujo.
Antra, sukurk mažą pauzę. Grupės spaudimas dažnai veikia akimirksniu, verčia iškart pritarti ar prisidėti. Kai pajunti šį spaudimą, pabandyk trumpam stabtelėti, nors kelias sekundes. Ta pauzė leidžia atsiskirti nuo automatinės reakcijos ir savęs paklausti, ar tai iš tikrųjų mano nuomonė, ar tik grupės balsas mano lūpose.
Trečia, pradėk nuo mažų drąsos žingsnių. Nereikia iškart priešintis visai grupei svarbiausiais klausimais. Galima pradėti nuo mažų dalykų. Pasakyti man šis filmas nepatiko, kai visi žavisi. Neprisidėti prie apkalbų. Ramiai pasakyti nesutinku smulkmenoje. Kiekvienas toks mažas žingsnis stiprina raumenį, kuris leidžia likti savimi, ir laikui bėgant tampa lengviau atsilaikyti ir svarbesniais atvejais.
Ketvirta, rask bent vieną sąjungininką. Atsilaikyti prieš grupę vienam labai sunku. Bet jau vienas bendramintis viską keičia. Tas pats garsusis eksperimentas parodė, kad užtenka vieno žmogaus, kuris pasako tiesą, ir tikrojo dalyvio drąsa likti savimi smarkiai išauga. Jei jauti, kad grupė spaudžia, verta paieškoti, ar nėra dar bent vieno, kuris galvoja panašiai. Dažnai jis yra, tik irgi laukia.
Penkta, atskirk save nuo grupės pritarimo. Kol tavo savivertė remiasi vien grupės priėmimu, būsi jos įkaitas. Verta stiprinti vidinę atramą, jausmą, kad esi vertas nepriklausomai nuo to, ar visi su tavimi sutinka. Kai priėmimas iš išorės nustoja būti vienintelis, kuo laikaisi, gali sau leisti kartais nesutampinti su grupe ir nesugriūti.
Ženklai, kad prarandi save dėl priklausymo
Kartais net nepastebime, kaip pamažu ištirpstame grupėje. Verta žinoti ženklus, kurie tai išduoda.
Vienas ženklas yra jausmas, kad su skirtingais žmonėmis esi tarsi skirtingas žmogus, ir nebežinai, kuris iš jų tikrasis. Kitas ženklas yra dažnas nemalonus jausmas po susitikimų, tylus priekaištas sau, kad vėl nepasakei, ką galvoji, arba pritarei tam, su kuo nesutinki. Trečias ženklas yra tai, kad savo nuomonę formuluoji tik pažvelgęs, ką mano kiti, tarsi bijotum turėti požiūrį, kuris skirtųsi.
Dar vienas subtilus ženklas yra baimė likti vienam. Jei sutinki su viskuo vien todėl, kad negali pakęsti minties būti atstumtas, priklausymo poreikis jau valdo tave labiau nei tavo vertybės. Pastebėti šiuos ženklus svarbu ne tam, kad savęs kaltintum, o tam, kad galėtum sąmoningai rinktis. Nes vos tik pamatai, kaip tyliai prarandi save, jau turi galią pradėti po truputį grįžti prie savęs.
Kai priklausymas augina drąsą kituose
Verta prisiminti dar vieną dalyką. Kaskart, kai išdrįsti likti savimi, padedi ne tik sau, bet ir kitiems. Drąsa būti tikram užkrečiama ne mažiau nei baimė.
Kai grupėje kas nors ramiai pasako, aš galvoju kitaip, dažnai atsitinka kažkas netikėto. Kiti pajunta palengvėjimą ir prisipažįsta, kad irgi taip mano. Vienas nuoširdus balsas tarsi duoda leidimą ir aplinkiniams nusiimti kaukes. Taip iš vieno drąsaus žingsnio gimsta erdvė, kurioje visiems tampa lengviau būti tikriems. Būtent tokie žmonės, kurie leidžia sau nesutampinti su minia, dažnai ir sukuria sveikiausias grupes, nes jose atsiranda vietos skirtingoms nuomonėms.
Todėl buvimas savimi nėra egoizmas ar atsiskyrimas nuo kitų. Priešingai, tai dovana grupei. Žmogus, kuris drįsta būti tikras, primena visiems, kad priklausyti galima ir neišsižadant savęs. O tokia grupė, kurioje kiekvienas gali likti savimi, yra kur stipresnė ir šiltesnė nei ta, kuri laikosi tik ant baimės ir prisitaikymo.
Kai priklausymas ir savitumas dera kartu
Galiausiai verta prisiminti, kad priklausymas ir buvimas savimi nėra priešybės. Sveikiausias gyvenimas gimsta būtent ten, kur šie du dalykai dera.
Nereikia rinktis tarp to, kad būtum priimtas, ir to, kad liktum savimi. Tikslas nėra atsiriboti nuo visų ir gyventi vienam, priešingai savo prigimčiai. Tikslas yra rasti tokias grupes ir tokius ryšius, kuriuose gali būti ir savas, ir tikras vienu metu. Kur tavo skirtumai ne trukdo priklausyti, o praturtina grupę. Tokie ryšiai reti, bet būtent jie duoda tai, ko iš tikrųjų ilgimės, jausmą, kad esame priimti be sąlygų.
Kartais tam reikia drąsos palikti grupes, kurios priima tik prisitaikiusią mūsų versiją, ir ieškoti tų, kuriose telpame tokie, kokie esame. Iš pradžių tai gąsdina, nes reiškia trumpą vienatvę. Bet dažnai būtent po jos atrandame žmones, su kuriais nebereikia vaidinti. O tokie ryšiai verti daugiau nei bet koks priklausymas, kuriam tenka aukoti save.
Būti savu ir likti savimi
Priklausymo troškimas yra viena gražiausių žmogaus savybių. Jis mus sieja, jungia, daro švelnesnius vienas kitam. Klaida ne pats troškimas priklausyti, o tai, kai dėl jo pamažu atsisakome savęs, manydami, kad kitaip nebūsime priimti.
Tiesa ta, kad giliausią priklausymą pajuntame ne tada, kai visiškai ištirpstame grupėje, o tada, kai esame priimti tokie, kokie esame iš tikrųjų. Tik tikras žmogus gali būti iš tiesų pažintas ir mylimas. Prisitaikiusią kaukę galima priimti, bet negalima iki galo pažinti, o kur nėra pažinimo, ten lieka ir tyli vienatvė, net vidury didelės kompanijos.
Kitą kartą, kai pajusi, kad grupė spaudžia sakyti ar daryti tai, kas prieštarauja tau pačiam, verta stabtelėti ir savęs paklausti. Ar tikrai noriu priklausyti tokia kaina. Ar šis priėmimas vertas to, kad prarasčiau save. Dažnai atsakymas parodys, kad tikras priklausymas neprašo tavęs išsižadėti savęs. Jis prašo tik būti tikram. O tie, kurie priima tave tikrą, ir yra tavo tikroji grupė, ta, dėl kurios nereikia mokėti savimi.