Yra žmonių, kuriems aplinkiniai tarsi instinktyviai nešasi savo problemas. Vos prisėdus prie kavos, draugė pradeda dėstyti tris valandas trunkantį pasakojimą apie santykius. Kolega prie darbo stalo kasdien išverčia savo nusiskundimus. Telefonas suskamba vidurnaktį, nes kažkam vėl reikia išsikalbėti. Ir tu klausai. Visada klausai. Nes esi „tas, kuris supranta”.
Iš pradžių tai net glosto. Malonu jaustis reikalingam, patikimam, tam, prie kurio žmonės grįžta sunkią akimirką. Bet pamažu kažkas pasikeičia. Pradedi jausti nuovargį dar prieš susitikimą. Pamatęs žinutę, atsidūsti. Po pokalbių lieki išsekęs, tuščias, lyg iš tavęs kažką ištraukė. Tas, kuris visada guodžia, vieną dieną pastebi, kad pats nebeturi kam išsipasakoti, ir kad jo paties poreikiai kažkur dingo.
Tai emocinis aptarnavimas, arba emocinis darbas, paslėptas, dažnai neapmokamas ir nepripažintas. Šiame straipsnyje pažvelgsime, kas tai yra, kodėl kai kurie žmonės tampa „emocine šiukšliadėže” kitiems, kaip atpažinti, kada pagalba virsta savęs naikinimu, ir kaip nubrėžti ribą tarp tikros empatijos ir emocinio išnaudojimo.
Kas yra emocinis aptarnavimas
Pati sąvoka „emocinis darbas” kilo iš sociologijos, kur ji apibūdino pastangas, kurias tam tikrų profesijų žmonės deda valdydami savo ir kitų emocijas, pavyzdžiui, stiuardesė, privalanti šypsotis net pavargusi. Vėliau ši sąvoka prigijo plačiau ir ėmė reikšti nematomą emocinį krūvį, kurį prisiimame santykiuose: kitų raminimą, palaikymą, jų nuotaikų valdymą, problemų išklausymą.
Svarbu suprasti, kad emocinis aptarnavimas nėra blogis. Tai natūrali ir graži artimų santykių dalis. Mes visi kartais guodžiame ir esame guodžiami, ir būtent šis abipusis palaikymas daro ryšius gilius. Problema kyla tada, kai šis srautas tampa vienpusis. Kai tu nuolat duodi, o kiti nuolat ima. Kai tampi ne draugu, kuris kartais padeda, o tarsi nemokama terapijos kabineto durimis, į kurias galima belstis bet kada.
Emocinis darbas tampa našta ne dėl to, kad jo yra, o dėl to, kad jis nepasidalintas, nepripažintas ir neribotas.
Kodėl kai kurie žmonės tampa visų guodėjais
Ne atsitiktinai vieni tampa nuolatiniais guodėjais, o kiti ne. Dažniausiai už šio vaidmens slypi tam tikri vidiniai modeliai.
Pirma, didelė empatija ir jautrumas kitų emocijoms. Tokie žmonės tiesiog gerai jaučia, kas vyksta su aplinkiniais, ir natūraliai linkę reaguoti. Tai dovana, bet be ribų ji virsta našta.
Antra, savivertė, susieta su naudingumu. Daug guodėjų giliai tiki, kad yra verti meilės tiek, kiek yra naudingi. Padėdami jie tarsi užsitarnauja teisę būti mylimi. Atsisakyti padėti tokiam žmogui reiškia rizikuoti pamatiniu jausmu, kad yra reikalingas.
Trečia, sunkumas pasakyti „ne” ir baimė nuvilti. Guodėjas dažnai labiau bijo kito žmogaus nusivylimo nei savo paties išsekimo. Jam lengviau kentėti tyliai, nei pamatyti aplinkinio nuoskaudą.
Ketvirta, kartais šis vaidmuo atkeliauja iš vaikystės. Vaikas, kuriam teko rūpintis tėvų emocijomis, raminti susipykusius suaugusiuosius ar būti „mažuoju suaugusiu”, dažnai užauga įsitikinęs, kad jo užduotis, pasirūpinti kitais, o savo poreikius nutylėti. Šis modelis tyliai persikelia į suaugusiųjų santykius.
Kada pagalba virsta savęs naikinimu
Riba tarp sveikos pagalbos ir savęs naikinimo dažnai būna neryški, todėl verta žinoti ženklus, kurie signalizuoja, kad ji jau peržengta.
- Po pokalbių su tam tikrais žmonėmis jautiesi išsekęs, ištuštėjęs, fiziškai pavargęs.
- Pradedi vengti žmogaus ar bijoti jo skambučių, nors anksčiau bendrauti norėdavai.
- Jauti, kad santykis vienpusis: tu visada klausai, bet kai pačiam sunku, vietos tavo problemoms nelieka.
- Aukoji savo laiką, miegą, planus ar ramybę, kad būtum pasiekiamas kitam.
- Jauti pareigą išspręsti kito žmogaus problemas ir kaltę, jei nepavyksta.
- Tas pats žmogus nuolat skundžiasi tomis pačiomis problemomis, bet nieko nekeičia, o tu vis dėlto bandai padėti.
- Tavo paties emocijos ir poreikiai pamažu tampa nebesvarbūs, net tau pačiam.
Jei atpažįsti keletą šių ženklų, tai aiškus signalas, kad empatija peraugo į emocinį išnaudojimą, ir laikas atstatyti ribą.
Ypač svarbu atskirti du dalykus. Žmogus, kuris kartą sunkią akimirką prašo palaikymo, o vėliau pats būna šalia tau, yra abipusio ryšio dalyvis. Žmogus, kuris nuolat išlieja savo emocijas, bet niekada nesidomi tavo būsena ir nieko savo gyvenime nekeičia, naudojasi tavimi kaip emociniu indu. Pirmas atvejis yra draugystė, antras, emocinis išnaudojimas.
Empatija nėra tas pats, kas savęs paaukojimas
Vienas svarbiausių dalykų, kurį verta įsisąmoninti, yra tai, kad galima būti šiltam, empatiškam žmogui ir kartu turėti ribas. Šie dalykai ne tik nesikerta, jie vienas kitą stiprina.
Tikra empatija nereiškia perimti kito skausmą kaip savo ir skęsti jame kartu. Priešingai, jei pats nuskęsti kito emocijose, nustoji būti naudingas. Sveika empatija yra gebėjimas būti šalia, suprasti ir palaikyti, neprarandant savęs. Tai tarsi gelbėtojo principas: norint išgelbėti skęstantį, pačiam reikia likti ant kojų.
Be ribų net pati nuoširdžiausia pagalba ilgainiui virsta pasipiktinimu. Guodėjas, kuris nuolat aukojasi, anksčiau ar vėliau pradeda jausti slaptą pyktį tiems, kuriems padeda. Tas pyktis nesveika, nes jis kyla ne iš to, kad kiti blogi, o iš to, kad pats nebrėžė ribos. Ribos kaip tik ir saugo santykį nuo šio tylaus apkartimo.
Kaip nubrėžti ribą tarp empatijos ir išnaudojimo
Štai praktiniai būdai išlikti rūpestingu žmogumi, neaukojant savęs.
Pripažink, kad tavo emocinė energija ribota. Lygiai kaip fizinės jėgos, taip ir emocinis resursas turi dugną. Tu negali nuolat duoti iš tuščio. Tai ne savanaudiškumas, o realybė. Pirmas žingsnis, leisti sau tai pripažinti be kaltės.
Atskirk klausymą nuo problemos sprendimo. Daug guodėjų išsenka todėl, kad jaučia pareigą ne tik išklausyti, bet ir išspręsti. Tačiau dažniausiai žmogui reikia tiesiog būti išgirstam. Tu neprivalai nešti atsakomybės už kito gyvenimą. Galima šiltai pasakyti: „Labai tau užjaučiu, bet nežinau atsakymo. Esu šalia, bet šitą sprendimą gali priimti tik tu pats.”
Nustatyk laiko ir prieinamumo ribas. Tu neprivalai būti pasiekiamas visą parą. Visiškai sveika neatsakyti į vidurnakčio žinutes iškart, atidėti pokalbį, kai pats išsekęs, ar pasakyti: „Šiandien neturiu jėgų giliam pokalbiui, bet pakalbėkim rytoj.” Tikras draugas tai supras.
Sąžiningai pasakyk, kai per sunku. Galima švelniai, bet aiškiai įvardyti savo ribą: „Man labai rūpi, kas su tavimi vyksta, bet pastaruoju metu pats jaučiuosi išsekęs ir negaliu būti tokia atrama, kokios nori. Gal verta pagalvoti ir apie specialisto pagalbą?” Tai ne atstūmimas, o sąžiningumas, kuris ilgainiui sveikesnis abiem.
Nukreipk, kai reikia daugiau, nei gali duoti. Jei žmogus išgyvena tikrą krizę, depresiją ar nuolatinę kančią, tu nesi ir neprivalai būti jo terapeutas. Geriausia, ką gali padaryti, ne nuskęsti kartu, o švelniai paskatinti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai ne pabėgimas, o atsakingiausias rūpestis.
Stebėk abipusiškumą. Sveikuose santykiuose palaikymas teka į abi puses, ne būtinai vienodai tuo pačiu metu, bet bendrai per laiką. Jei pastebi, kad santykis nuolat vienpusis, verta tai įvardyti arba persvarstyti, kiek energijos jam skiri.
Ką daryti su kalte
Beveik kiekvienas, brėžiantis emocines ribas, susiduria su kalte. „Esu savanaudis”, „palikau žmogų bėdoje”, „turėjau būti stipresnis”. Šią kaltę verta permąstyti.
Ribos nustatymas nėra žmogaus atstūmimas. Tu neatsisakai rūpintis, tu tik atsisakai save naikinti. Žmogus, kurio gerovė priklauso nuo tavo visiško savęs paaukojimo, prašo nesveiko dalyko, net jei to nesuvokia. O sveikiausia, ką gali padaryti, ne tik sau, bet ir jam, parodyti, kad santykiai gali būti pagrįsti abipuse pagarba, ne vienpuse auka.
Pamenant paprastą tiesą tampa lengviau: tu negali tinkamai pasirūpinti kitais, jei pats esi tuščias. Rūpinimasis savimi nėra priešingybė rūpinimuisi kitais, tai jo pagrindas.
Kelios mintys pabaigai
Būti žmogumi, prie kurio kiti grįžta sunkią valandą, yra dovana. Bet ši dovana virsta našta, kai pamiršti, kad ir pats esi žmogus su ribotais resursais ir savais poreikiais. Empatija be ribų išsenka, o išsekęs guodėjas nebeguodžia, jis tiesiog kenčia tyliai.
Tikras rūpestingumas apima ir rūpestį savimi. Galima būti šiltu, atjautos kupinu žmogumi ir kartu žmogumi, kuris žino savo vertę nepriklausomai nuo to, kiek naudingas kitiems.
Galbūt verta savęs paklausti jau šiandien. Kuriam žmogui ar santykiui atiduodu daugiau emocinės energijos, nei gaunu? Iš kur kilo įsitikinimas, kad privalau būti visada pasiekiamas? Ir ar tikrai myliu save bent tiek, kiek dosniai myliu kitus?
Niekas neprivalo būti visų emocine atrama. Kartais didžiausias rūpestis savimi, ir paradoksaliai, didžiausia dovana aplinkiniams, yra leisti sau pirmiausia būti pilnam.