Galbūt pažįstamas šis jausmas. Baigėsi dar vieni santykiai, ir jūs sėdite vakare su puodeliu arbatos galvodami: „Kaip vėl atsidūriau toje pačioje vietoje?” Partneris kitas, vardas kitas, gal net miestas kitas, o pabaiga stebėtinai panaši į ankstesnę. Tos pačios kalbos, tie patys kaltinimai, tas pats tuštumos jausmas.
Tai nėra atsitiktinumas ir tikrai ne prakeiksmas. Žmonės kartoja santykių scenarijus dėl labai konkrečių psichologinių priežasčių, kurios veikia daugiausia pasąmonės lygmenyje. Mes tarsi nešiojamės nematomą scenarijų, parašytą dar vaikystėje, ir nesąmoningai randame partnerius, kurie tobulai tinka jo vaidmenims atlikti.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie psichologiniai mechanizmai stovi už šio reiškinio. Aptarsime prisirišimo teoriją, vaikystės patirčių įtaką, pasąmonės ieškomus pažįstamus modelius ir konkrečius būdus, kaip pagaliau pakeisti pabaigą.
Prisirišimo stilius: vaikystės žemėlapis suaugusiojo santykiuose
Vienas svarbiausių mokslinių paaiškinimų yra prisirišimo teorija, kurią dar XX amžiaus viduryje pradėjo plėtoti britų psichiatras Johnas Bowlby, o vėliau išplėtojo psichologė Mary Ainsworth. Pagrindinė mintis paprasta, bet galinga: tai, kaip mus prižiūrėjo ankstyvojoje vaikystėje, suformuoja vidinį modelį, pagal kurį vėliau kuriame artimus santykius.
Mokslininkai išskiria kelis pagrindinius prisirišimo stilius, ir kiekvienas iš jų lemia visiškai skirtingą santykių scenarijų.
Saugus prisirišimas. Žmonės, augę aplinkoje, kur jų poreikiai buvo nuosekliai patenkinami, paprastai jaučiasi patogiai būdami artimi ir kartu išlaikydami savarankiškumą. Jie nebijo intymumo, bet ir neprilimpa per stipriai. Tokie žmonės dažniausiai nekartoja žalingų scenarijų, nes jų vidinis modelis sako, kad santykiai yra saugus dalykas.
Nerimastingas prisirišimas. Jei vaikystėje tėvų dėmesys buvo nenuspėjamas (kartais šiltas, kartais šaltas), vaikas išmoksta, kad meilę reikia užsitarnauti ir nuolat ją tikrinti. Suaugęs toks žmogus dažnai būna „prilipęs” prie partnerio, baiminasi atstūmimo, interpretuoja menkiausią vėlavimą atrašyti kaip ženklą, kad jį palieka. Scenarijus kartojasi: jis pasirenka emociškai nepasiekiamus partnerius ir tada beviltiškai bando juos „prisijaukinti”.
Vengiantis prisirišimas. Priešingas atvejis. Jei vaikas suprato, kad rodyti poreikius beprasmiška ar net pavojinga, jis išmoksta pasikliauti tik savimi. Suaugęs toks žmogus vertina nepriklausomybę labiau už artumą, jaučiasi „uždusęs”, kai partneris nori daugiau intymumo, ir traukiasi tada, kai santykiai pasidaro per rimti. Jo scenarijus: priartėti, tada pabėgti, tada vėl ilgėtis.
Sutrikęs (dezorganizuotas) prisirišimas. Sudėtingiausias atvejis, dažnai susijęs su trauma. Žmogus tuo pačiu metu trokšta artumo ir jo bijo. Santykiai tampa emocinėmis kalnų slidinėjimo trasomis: aistringas priartėjimas keičiasi staigiu atstūmimu.
Štai kodėl du nerimastingo ir vengiančio stiliaus žmonės taip dažnai vienas kitą pritraukia. Tai vadinamasis „nerimo ir vengimo šokis”. Vienas vejasi, kitas bėga, ir abu pakliūva į tobulą savistiprinantį ciklą. Kiekvienas patvirtina savo blogiausią baimę: nerimastingasis tampa įsitikinęs, kad jį visada palieka, o vengiantysis, kad artumas neišvengiamai dusina.
Pasąmonė ieško pažįstamo, ne sveiko
Čia kyla labai logiškas klausimas. Jei žmogui skaudu, kodėl jis vėl ir vėl renkasi tą patį tipo partnerį? Atsakymas glūdi tame, kaip veikia mūsų smegenys.
Mūsų psichika painioja sąvokas „pažįstama” ir „saugu”. Tai, kas mums atrodo įprasta ir nuspėjama, smegenims atrodo saugiau nei kažkas nauja, net jei tas naujas dalykas objektyviai būtų geresnis. Jei vaikystėje meilė buvo susijusi su nerimu, kontrole ar net skausmu, tai suaugęs žmogus emociškai „atpažįsta” meilę būtent tada, kai vėl jaučia tą nerimą.
Pateiksiu konkretų pavyzdį. Moteris, augusi su emociškai šaltu tėvu, kurio dėmesį visada teko užsitarnauti, gali sutikti šiltą, dėmesingą, prieinamą vyrą ir pajusti, kad „nieko nėra, jokio kibirkščiavimo, nuobodu”. O sutikusi distancijuotą, sunkiai prieinamą partnerį pajus tą pažįstamą „kibirkštį”. Iš tikrųjų ta kibirkštis dažnai yra ne kas kita, kaip senas nerimo signalas, persirengęs aistros drabužiais.
Psichoanalizėje šis reiškinys vadinamas pakartojimo prievarta (vok. Wiederholungszwang). Tai pasąmonės polinkis atkurti senas, neišspręstas situacijas, tarsi tikintis šįkart parašyti kitokią pabaigą. Žmogus nesąmoningai vis renkasi tą patį konfliktą, nes giliai viduje vis dar bando „laimėti” mūšį, kurio nelaimėjo vaikystėje, pavyzdžiui, pagaliau išsikovoti šalto tėvo meilę per partnerį, kuris tą tėvą primena.
Šeimos scenarijai ir modeliavimas
Be prisirišimo, mes paveldime ir konkrečius elgesio modelius stebėdami tėvų santykius. Vaikas, augęs namuose, kur konfliktai buvo sprendžiami šaukiant ar tylint dienomis, neturi kito „šablono”, pagal kurį žinotų, kaip elgtis nesutarus. Suaugęs jis arba kartoja tą patį modelį, arba kraštutinai nuo jo bėga, o bėgimas nuo modelio dažnai irgi yra to paties modelio valdomas.
Egzistuoja ir vadinamasis lojalumo šeimai mechanizmas. Kartais žmogus nesąmoningai nesukuria laimingų santykių, nes jaučiasi „neištikimas” tėvams, jei pranoks juos laime. Jei mama visą gyvenimą kentėjo nelaiminguose santykiuose, dukra gali jaustis kalta būti laiminga, tarsi tai būtų išdavystė. Tai skamba neracionaliai, ir taip yra, nes šie procesai vyksta giliai pasąmonėje, kur logika negalioja.
Įsitikinimai apie save: branduolio nuostatos
Kiekvienas iš mūsų nešiojamės grupę giliai įsišaknijusių įsitikinimų apie save ir pasaulį. Kognityvinėje psichologijoje jos vadinamos branduolio nuostatomis. Tai trumpi, kategoriški teiginiai, suformuoti vaikystėje, pavyzdžiui: „Aš nesu vertas meilės”, „Manęs vis tiek visi atsisako”, „Negaliu niekuo pasitikėti”, „Jei rodysiu tikrąjį save, manęs nemylės”.
Šie įsitikinimai veikia kaip filtras. Žmogus, įsitikinęs, kad jis nevertas meilės, pastebės tik tuos partnerio veiksmus, kurie tą patvirtina, ir ignoruos meilės įrodymus. Dar daugiau, jis nesąmoningai elgsis taip, kad sukurtų pageidaujamą rezultatą. Tai vadinama save išpildančia pranašyste. Bijodamas būti paliktas, žmogus tampa toks kontroliuojantis ar pavydus, kad partneris galiausiai išties pasitraukia. Ratas užsidaro, ir nuostata „mane visada palieka” gauna dar vieną įrodymą.
Projekcija ir idealizavimas
Santykių pradžioje mes retai matome tikrą žmogų. Vietoj jo dažnai matome savo projekciją, savo lūkesčių ir fantazijų ekraną, užmestą ant kito asmens. Įsimylėjimo metu idealizuojame partnerį, suteikiame jam savybių, kurių jis galbūt visai neturi.
Problema iškyla tada, kai idealizavimo rūkas išsisklaido ir prieš mus atsiveria tikras, netobulas žmogus. Žmonės, linkę kartoti scenarijus, šiame etape dažnai nusivilia ir bėga ieškoti naujos idealios projekcijos. Jie įsimyli ne žmogų, o jausmą, kurį tas žmogus juose sukelia. Todėl jų santykiai dažnai būna intensyvūs pradžioje ir greitai išblėsta, kai prasideda kasdienybės darbas.
Antrinė nauda: ką laimime iš kančios
Tai nepatogi, bet svarbi tiesa. Kartais nesąmoningai laikomės žalingo scenarijaus todėl, kad jis mums kažką duoda. Psichologijoje tai vadinama antrine nauda.
Pavyzdžiui, nuolat būdamas „aukos” vaidmenyje žmogus gauna aplinkinių užuojautą ir dėmesį. Rinkdamasis „gelbėtojo” vaidmenį (pavyzdžiui, nuolat susidedant su priklausomybes turinčiais partneriais) jis jaučiasi reikalingas, vertingas, turintis tikslą. Kol žmogus neįsisąmonins, kokią paslėptą naudą jam teikia kančia, jis nesąmoningai stengsis tą situaciją išlaikyti, net jei sąmoningai jos nekenčia.
Kaip atpažinti savo scenarijų
Pirmas žingsnis pokyčio link yra savistaba. Štai keli klausimai, kurie padeda išryškinti pasikartojantį modelį.
- Ką bendro turėjo visi mano buvę partneriai? Ne išvaizdą, o elgesį, charakterį, požiūrį į mane.
- Kuriame etape santykiai paprastai „lūžta”? Ar tai pirmieji trys mėnesiai, ar momentas, kai reikia įsipareigoti, ar bendro gyvenimo pradžia?
- Kokį jausmą jaučiu santykių pabaigoje? Jei tas jausmas kiekvieną kartą tas pats („vėl manęs neįvertino”, „vėl aš per mažai stengiausi”), tai jis ir yra raktas į scenarijų.
- Kokį vaidmenį dažniausiai atlieku? Gelbėtojo, aukos, persekiotojo, taikdario?
- Kurį iš tėvų ar globėjų primena mano partnerių elgesys?
Atsakymai į šiuos klausimus dažnai būna nemalonūs, bet būtent juose slypi laisvė. Nematomas modelis valdo mus, o pamatytas modelis tampa pasirinkimu.
Karpmano dramos trikampis
Naudingas įrankis scenarijams atpažinti yra psichologo Stepheno Karpmano aprašytas dramos trikampis. Jis išskiria tris vaidmenis: Auką, Persekiotoją ir Gelbėtoją.
Auka jaučiasi bejėgė ir kenčianti. Persekiotojas kaltina, kritikuoja, kontroliuoja. Gelbėtojas skuba padėti, dažnai net neprašomas, ir taip išlaiko Auką bejėgėje. Įdomiausia tai, kad žmonės santykiuose nuolat keičiasi šiais vaidmenimis. Gelbėtojas, pavargęs nuo nedėkingumo, virsta Persekiotoju, o tada pats pasijunta Auka. Šis trikampis yra užburtas ratas, ir išeitis iš jo yra ne pakeisti vaidmenį, o iš viso išlipti iš trikampio: iš Aukos tapti veikiančiu kūrėju, iš Gelbėtojo, rūpestingu, bet nekontroliuojančiu, iš Persekiotojo, tvirtu, bet pagarbiu.
Kaip pakeisti pabaigą
Atpažinti modelį svarbu, bet to neužtenka. Pokytis reikalauja sąmoningų veiksmų ir, dažnai, laiko.
Stabtelėjimas tarp dirgiklio ir reakcijos. Daugelis scenarijų valdomi automatinių reakcijų. Pajutus tą pažįstamą impulsą (norą pulti, pabėgti, kontroliuoti) verta sustoti ir paklausti savęs: „Ar aš reaguoju į šį žmogų, ar į savo seną žaizdą?” Šis trumpas stabtelėjimas yra erdvė, kurioje gimsta naujas pasirinkimas.
Sąmoningas diskomforto toleravimas. Kaip minėta, sveikas partneris iš pradžių gali atrodyti „nuobodus”, nes nesukelia įprasto nerimo. Pokytis reiškia išmokti pasilikti šalia stabilumo, net kai pasąmonė ilgisi chaoso. Tai panašu į skonio perprogramavimą: iš pradžių sveikas maistas atrodo beskonis po metų cukraus, bet ilgainiui skonis prisitaiko.
Žaizdos gydymas, ne partnerio keitimas. Kol pirminė vaikystės žaizda neišgydyta, naujas partneris bus tik nauja kandidatūra senam vaidmeniui. Tikras darbas vyksta su savimi: per terapiją, savistabą, sąmoningą savo poreikių pažinimą.
Ribų mokymasis. Daugelis pasikartojančių scenarijų kyla iš nesugebėjimo nustatyti ar gerbti ribas. Mokytis pasakyti „ne”, reikšti poreikius tiesiogiai ir gerbti kito žmogaus ribas yra esminis sveikų santykių pagrindas.
Profesionali pagalba. Kai kuriuos giliai įsišaknijusius modelius, ypač susijusius su trauma, sunku pakeisti vien valios pastangomis. Psichoterapija (ypač schemų terapija, kognityvinė elgesio terapija ar į prisirišimą orientuota terapija) gali būti neįkainojama padedant perrašyti senuosius scenarijus.
Pabaigos vietoj pabaigos
Tai, kad kartojate tuos pačius santykių scenarijus, nereiškia, jog su jumis kažkas negerai. Tai reiškia, kad jūsų psichika sąžiningai vykdo seną programą, parašytą tada, kai dar buvote vaikas ir neturėjote pasirinkimo. Šios programos kažkada padėjo išgyventi, bet suaugusiame gyvenime jos tampa kalėjimu.
Gera žinia ta, kad scenarijus, kuris buvo parašytas, gali būti ir perrašytas. Tam reikia drąsos pažvelgti į save be pagražinimų, kantrybės keisti įpročius ir, dažnai, palydovo, kuris padėtų pamatyti tai, ko patys nematome. Kiekvienas pasikartojimas iš tikrųjų yra kvietimas, jūsų pačių psichikos prašymas pagaliau išgydyti tai, kas dar neužgijo.
Kitą kartą, kai pajusite tą pažįstamą „kibirkštį” su nauju žmogumi, sustokite ir paklauskite savęs: ar tai meilė, ar tai tiesiog atpažintas senas skausmas? Atsakymas į šį klausimą gali tapti pirmuoju žingsniu link visiškai kitokios istorijos.