Žmogus stovi prie sunkios dėžės, kurią reikia užnešti laiptais. Šalia praeina kaimynas, mielai padėtų, tereikia paprašyti. Bet kažkas viduje neleidžia. „Susitvarkysiu pats”, galvoja jis, ir kelias minutes kankinasi vilkdamas per sunkią naštą, rizikuodamas susižeisti, tik kad nereikėtų ištarti tų dviejų paprastų žodžių: „Gal padėtum?”
Ši nedidelė scena yra tobula metafora kur kas didesniam reiškiniui. Daugelis žmonių verčiau kenčia tyliai, neša per sunkią naštą vieni, slepia savo sunkumus net nuo artimiausiųjų, tik kad nereikėtų paprašyti pagalbos. Ir tai liečia ne tik fizinius dalykus. Tai liečia emocinius sunkumus, finansines bėdas, psichikos sveikatos problemas, kasdienius rūpesčius, kuriuos taip dažnai nešame vieni, nors aplink yra žmonių, kurie norėtų padėti.
Kodėl taip yra? Kodėl mums, socialioms būtybėms, kurioms pagalba ir bendradarbiavimas yra įaustas į pačią prigimtį, taip sunku ištarti „man reikia pagalbos”? Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologines kliūtis, kurias patys sau statome, iš kur jos kyla, kaip jos mums kenkia ir, svarbiausia, kaip pradėti jas įveikti.
Pagalbos prašymas yra žmogiškos prigimties dalis
Pradėkime nuo svarbaus konteksto. Žmonija išgyveno ir suklestėjo būtent todėl, kad gebėjome bendradarbiauti ir padėti vieni kitiems. Mūsų protėviai negalėjo išgyventi vieni laukinėje gamtoje. Jie medžiojo kartu, dalijosi maistu, rūpinosi vieni kitų vaikais, slaugė sergančius. Tarpusavio priklausomybė yra ne silpnumo, o paties žmogiškumo ženklas.
Tai reiškia, kad sunkumas paprašyti pagalbos nėra natūrali mūsų būsena. Tai išmokta kliūtis, suformuota patirties, kultūros ir įsitikinimų. Vaikas paprastai be jokio vargo prašo pagalbos, kelia rankas, kad jį pakeltų, šaukiasi, kai jam kažko reikia. Tik augdamas jis pamažu išmoksta, kad prašymas pagalbos gali būti susijęs su tam tikra rizika, gėda ar pavojumi. Štai kodėl verta panagrinėti, kokios konkrečios psichologinės kliūtys mums trukdo.
Kliūtis pirmoji: baimė pasirodyti silpnam
Bene dažniausia kliūtis yra baimė, kad paprašius pagalbos atrodysime silpni, nepajėgūs, nekompetentingi. Gyvename kultūroje, kuri aukština savarankiškumą, nepriklausomybę ir gebėjimą „susitvarkyti pačiam”. Nuo mažumės girdime žinutes, kad stiprus žmogus viską padaro pats, kad pagalbos prašo tik tie, kurie nepajėgūs.
Šis įsitikinimas ypač stiprus tarp žmonių, kurie buvo auklėjami vertinti tik pasiekimus ir savarankiškumą. Jiems pagalbos prašymas prilygsta savo vertės sumažinimui, pripažinimui, kad jie „neišlaiko”.
Tačiau čia slypi gilus paradoksas. Iš tikrųjų paprašyti pagalbos reikalauja daugiau drąsos ir vidinės stiprybės nei kankintis vienam. Norint pripažinti „man sunku, man reikia pagalbos”, reikia drąsos pažvelgti į savo ribas ir pasirodyti pažeidžiamam. Žmogus, kuris geba tai padaryti, demonstruoja ne silpnumą, o sąmoningumą ir brandą.
Kliūtis antroji: nenoras būti našta
Kita labai paplitusi kliūtis yra įsitikinimas, kad prašydami pagalbos apsunkinsime kitus, tapsime jiems našta. „Visi turi savo rūpesčių”, „nenoriu trukdyti”, „jiems ir taip pakanka problemų”, taip mąsto daugelis, nuspręsdami geriau pasilaikyti savo sunkumus sau.
Šis rūpestis dažnai kyla iš tikro gerumo ir dėmesio kitiems. Bet jis remiasi klaidinga prielaida, kad mūsų prašymas kitam tik atima, bet nieko neduoda.
Tyrimai atskleidžia įdomų dalyką. Mes sistemingai pervertiname, kiek nemalonu kitiems padėti, ir nepakankamai įvertiname, kaip dažnai žmonės iš tikrųjų nori padėti. Daugumai žmonių padėti kitam yra ne našta, o malonumas. Padėdami jaučiamės reikalingi, vertingi, susiję. Atsisakydami paprašyti pagalbos, mes iš kitų atimame šią galimybę pasijusti gerai, padėjus mums.
Pagalvokite apie tai iš kitos pusės. Kai kažkas patikimas paprašo jūsų pagalbos, ar jaučiatės apsunkinti, ar pamaloninti, kad jumis pasitiki? Daugumai žmonių antras variantas artimesnis. Tas pats galioja ir tada, kai pagalbos prašome mes.
Kliūtis trečioji: gėda ir savivertės baimė
Gėda yra galingas pagalbos prašymo stabdis. Kai mūsų sunkumai susiję su sritimi, dėl kurios jaučiame gėdą (finansinės bėdos, psichikos sveikatos problemos, santykių krizė, priklausomybė), prašymas pagalbos reikalauja atskleisti tai, ką taip stengiamės paslėpti.
Gėda šnabžda: „Jei jie sužinos, kaip man iš tikrųjų sunku, jie mane teis. Jie galvos, kad esu nevykėlis.” Šis baimingas balsas verčia mus dėvėti kaukę, apsimesti, kad viskas gerai, net kai viduje viskas griūva.
Ypač skaudu, kad gėda dažniausiai apninka būtent tada, kai pagalbos labiausiai reikia, sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Žmogus, patiriantis depresiją, finansinį krachą ar santykių žlugimą, dažnai jaučiasi per daug susigėdęs, kad kreiptųsi pagalbos, ir taip lieka vienas su tuo, kas jį slegia labiausiai.
Kliūtis ketvirtoji: kontrolės praradimo baimė
Kai kuriems žmonėms pagalbos prašymas siejamas su kontrolės praradimu. Prašydami pagalbos, mes iš dalies atsiduodame į kito žmogaus rankas, tampame priklausomi nuo jo geros valios, nuo to, kaip jis pasielgs. Žmonėms, kuriems kontrolė yra svarbi (dažnai dėl praeities patirčių, kai jie jautėsi bejėgiai), ši priklausomybės būsena gali kelti didelį diskomfortą.
Toks žmogus verčiau viską daro pats, net jei tai neefektyvu ar kenkia jam, vien todėl, kad taip jis išlaiko kontrolės jausmą. Pagalbos priėmimas jam reiškia įsileisti kitą į savo gyvenimą, o tai gali atrodyti grėsminga.
Kliūtis penktoji: skolos jausmas ir abipusiškumo baimė
Kai kuriuos žmones stabdo įsitikinimas, kad gavę pagalbą jie liks „skolingi”. Jie bijo, kad teks atsilyginti, kad atsiras įsipareigojimas, kurio nenori. „Jei dabar paprašysiu pagalbos, jis tikėsis, kad ir aš jam padėsiu”, galvoja toks žmogus, ir verčiau išvengia visos situacijos.
Šis mąstymas paverčia santykius savotišku sandėriu, kur viskas turi būti tiksliai apskaičiuota ir subalansuota. Bet sveiki santykiai taip neveikia. Juose pagalba teka laisvai, abiem kryptimis, ne kaip griežta apskaita, o kaip natūrali rūpesčio vienas kitu išraiška.
Kliūtis šeštoji: praeities patirtys
Kartais sunkumas prašyti pagalbos turi labai konkrečias šaknis praeityje. Jei vaikystėje prašydami pagalbos buvome atstumti, sugėdinti ar nuvilti, jei mūsų poreikiai buvo ignoruojami ar pašiepiami, mes išmokstame, kad prašyti pagalbos yra pavojinga ir beprasmiška.
Vaikas, kurio prašymai nuolat sulaukdavo atsakymo „pats susitvarkyk” arba „nebūk silpnas”, užaugęs nesąmoningai tikisi to paties iš visų. Jam net nekyla mintis prašyti, nes giliai viduje jis įsitikinęs, kad arba bus atstumtas, arba pažemintas. Tokiu atveju kliūtis nėra dabarties, o sena žaizda, vis dar formuojanti elgesį.
Kaip ši kliūtis mums kenkia
Nesugebėjimas paprašyti pagalbos turi labai realią kainą, kuri dažnai būna gerokai didesnė, nei galima įsivaizduoti.
Perdegimas ir išsekimas. Bandymas viską daryti vienam, niekada neprašant pagalbos, yra tiesus kelias į perdegimą. Mūsų resursai riboti, ir nuolatinis jų eikvojimas be jokio papildymo galiausiai veda į visišką išsekimą.
Izoliacija ir vienišumas. Kai niekada nesidalijame savo sunkumais ir neprašome pagalbos, lieka emociškai vieni, net būdami tarp žmonių. Tikras artumas neįmanomas be tarpusavio pažeidžiamumo ir paramos.
Gilesnės problemos. Daugelis problemų, jei jos sprendžiamos anksti ir su pagalba, lengvai išsprendžiamos. Bet jei jas slepiame ir bandome įveikti vieni, jos dažnai gilėja, kol tampa kur kas sunkesnės. Tai ypač pasakytina apie psichikos sveikatos problemas, kurios, laiku nesulaukusios pagalbos, gali smarkiai pablogėti.
Prarastas ryšys. Pagalbos prašymas yra vienas iš būdų megzti ir gilinti ryšius. Kai niekada to nedarome, atimame iš santykių galimybę tapti gilesniems ir artimesniems. Paradoksalu, bet būtent pažeidžiamumas, ne tobulumo demonstravimas, žmones suartina.
Kaip pradėti įveikti šias kliūtis
Gera žinia ta, kad gebėjimą prašyti pagalbos galima ugdyti. Tai įgūdis, ne charakterio bruožas. Štai praktiniai žingsniai.
Permąstykite, ką reiškia prašyti pagalbos. Pirmas žingsnis yra sąmoningai pakeisti įsitikinimą, kad pagalbos prašymas yra silpnumas. Priminkite sau, kad tai drąsos, savimonės ir brandos ženklas. Stiprus žmogus nėra tas, kuris niekada neprašo pagalbos, o tas, kuris žino savo ribas ir geba jomis pasirūpinti.
Pradėkite nuo mažų prašymų. Jei prašyti pagalbos jums sunku, nereikia iškart kreiptis dėl didžiausių problemų. Pradėkite nuo mažų, nereikšmingų prašymų. Paprašykite kolegos patarimo, paprašykite kaimyno paskolinti įrankį, paprašykite draugo rekomendacijos. Kiekvienas mažas prašymas, į kurį sulaukiama geranoriško atsako, palaipsniui ardo seną įsitikinimą, kad prašyti pavojinga.
Prisiminkite, kaip jaučiatės padėdami kitiems. Kai apninka mintis „nenoriu būti našta”, sustokite ir prisiminkite, kaip pats jaučiatės, kai galite kam nors padėti. Greičiausiai jaučiatės gerai, reikalingas, vertingas. Suteikite kitiems tą pačią galimybę.
Būkite konkretūs. Žmonėms lengviau padėti, kai prašymas aiškus ir konkretus. Vietoj miglotos „man reikia pagalbos” pasakykite tiksliai, ko reikia: „Ar galėtum pažiūrėti šitą dokumentą prieš išsiunčiant?”, „Ar galėtum pabūti su vaikais porą valandų rytoj?” Konkretumas palengvina ir jums prašyti, ir kitam padėti.
Atskirkite atsisakymą nuo savęs vertinimo. Vienas dalykas, kuris stabdo prašyti, yra baimė būti atstumtam. Svarbu suprasti, kad jei kažkas negali padėti, tai dažniausiai sako kažką apie jo aplinkybes, ne apie jūsų vertę. Žmogus gali būti užimtas, pavargęs, turėti savų rūpesčių. Atsisakymas nereiškia, kad neturėjote teisės prašyti.
Praktikuokite atjautą sau. Būkite sau švelnūs šiame procese. Jei prašyti pagalbos visada buvo sunku, tai natūralu, kad keisti šį įprotį užtruks. Nesmerkite savęs už tai, kad kartais vis dar slepiate sunkumus. Pastebėkite tai su supratimu ir pamažu bandykite kitaip.
Atpažinkite seną scenarijų. Jei pajuntate stiprų pasipriešinimą prašyti pagalbos, sustokite ir paklauskite savęs: ar tai dabartis, ar sena žaizda? Ar šis žmogus tikrai mane atstums, ar aš tiesiog tikiuosi to paties, ką patyriau kažkada anksčiau? Šis suvokimas padeda atskirti praeitį nuo dabarties.
Kada pagalbos prašymas yra ypač svarbus
Verta atskirai pabrėžti situacijas, kuriose pagalbos prašymas yra ne tik naudingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Tai psichikos sveikatos krizės, depresija, stiprus nerimas, mintys apie savižudybę.
Šiose situacijose vidinė kliūtis prašyti pagalbos gali būti ypač stipri, nes pati depresija šnabžda, kad esi našta, kad niekam nerūpi, kad pagalba vis tiek nepadės. Bet būtent tai yra ligos balsas, ne tiesa. Jei jaučiatės taip blogai, kad pati mintis prašyti pagalbos atrodo neįmanoma, tai pats svarbiausias signalas, kad pagalbos reikia būtinai. Kreipimasis į psichologą, psichoterapeutą, pasitikėjimo liniją ar net vieną patikimą žmogų gali tiesiogine prasme išgelbėti.
Svarbu žinoti, kad pagalbos visada yra. Yra žmonių, kurių darbas ir pašaukimas, padėti. Kreiptis į juos nėra silpnumas, tai išmintingiausias ir drąsiausias sprendimas, kurį galima priimti sunkią akimirką.
Pagalbos prašymas kaip dovana santykiams
Galiausiai verta pažvelgti į pagalbos prašymą iš visai kitos perspektyvos. Mes įpratę galvoti, kad prašydami pagalbos kažką atimame iš kito. Bet iš tikrųjų pagalbos prašymas dažnai yra dovana santykiams.
Kai paprašome kito žmogaus pagalbos, mes parodome jam, kad juo pasitikime, kad jis mums svarbus, kad leidžiame jam matyti mus tikrus, su mūsų ribomis ir sunkumais. Tai gilina artumą ir stiprina ryšį. Santykiai, kuriuose abu žmonės geba ir duoti, ir priimti pagalbą, yra kur kas tvirtesni ir gilesni nei tie, kuriuose vienas visada „stiprus”, o kitas visada „silpnas”.
Pagalbos prašymas taip pat leidžia kitam jaustis reikalingam ir vertingam. Suteikdami kitam galimybę padėti, mes iš tikrųjų jam dovanojame, ne tik prašome.
Pabaiga vietoj nuosprendžio
Sunkumas paprašyti pagalbos nėra charakterio yda ir tikrai ne silpnumas. Tai išmokta kliūtis, sudaryta iš baimių, įsitikinimų ir praeities patirčių, kurias galima atpažinti ir pamažu įveikti. Niekas negimsta nemokėdamas prašyti pagalbos, šito mus „išmokė” gyvenimas, ir tai reiškia, kad galime ir „atsimokyti”.
Tiesa tokia, kad mums vieni kitų reikia. Tai ne silpnumas, o pati žmogiškumo esmė. Žmogus, kuris geba paprašyti pagalbos, nėra silpnesnis už tą, kuris kankinasi vienas. Priešingai, jis dažnai būna stipresnis, nes turi drąsos pripažinti savo ribas ir išmintį jomis pasirūpinti.
Kitą kartą, kai pajusite, kaip jums sunku ištarti „man reikia pagalbos”, sustokite akimirkai ir paklauskite savęs: kokią kliūtį šią akimirką sau statau, ir ar ji tikrai mane saugo, ar tik palieka mane vieną su mano našta? Atsakymas į šį klausimą gali tapti pirmuoju žingsniu link gyvenimo, kuriame nebereikia visko nešti vienam.