Sėdi du žmonės vienoje virtuvėje. Vienas užaugo penkiaaukščio bute, kur kaimynus atpažindavo pagal žingsnių garsą laiptinėje. Kitas pamena, kaip anksti ryte reikėdavo išleisti karves, o vasaros kvapas jam visada bus šviežio šieno, o ne miesto asfalto po lietaus. Jie geria tą pačią kavą, kalba ta pačia kalba, bet vienas kitą matuoja nematoma liniuote. Vienas tyliai galvoja: „na, kaimietis”, kitas: „na, miesčionis”. Ir nei vienas iš jų dar netarė nė žodžio.
Iš kur tai atsiranda? Kodėl žmogaus kilmės vieta taip greitai virsta charakteristika, tarsi ji apie asmenį pasakytų daugiau nei tai, kaip jis elgiasi, ką galvoja ir kuo tiki? Šis skirstymas gyvas ne todėl, kad jis teisingas. Jis gyvas todėl, kad naudingas. Klausimas tik, kam.
Stereotipas prasideda ten, kur baigiasi pažinimas
Stereotipas nėra kvailumo ženklas. Tai smegenų sutrumpinimas. Žmogaus protas fiziškai nepajėgus iš naujo įvertinti kiekvieno sutikto žmogaus, tad jis kuria kategorijas ir į jas sudeda žmones dar prieš su jais susipažindamas. Tai greita, patogu ir dažnai klaidinga. Kaimietis tampa lėtu, atsilikusiu, prietaringu. Miestietis tampa paviršutinišku, išpuikusiu, atitrūkusiu nuo tikro gyvenimo. Nei viena etiketė nieko nepasako apie konkretų žmogų, bet abi leidžia nepažinti jo iš arti.
Įdomiausia tai, kad šie du stereotipai yra vienas kito veidrodis. Miestietis kaltina kaimietį tuo, ko pats bijo tapti: uždaru, sustabarėjusiu, pasilikusiu praeityje. Kaimietis kaltina miestietį tuo, ką pats jaučia praradęs: ramybę, tikrumą, ryšį su žeme ir su artimu. Vienas kitame jie mato ne priešą, o savo pačių baimę. Tai retas atvejis, kai priešiškumas tiek pasako apie žiūrintįjį, o ne apie žiūrimąjį.
Vaikystės aplinka rašo taisykles, kurių niekada neišmokstame sąmoningai
Niekas mūsų nesodino už stalo ir nemokė, kaip atrodo „normalus” žmogus. Mes tai perėmėme iš oro. Iš to, kaip tėvai kalbėjo apie kaimynus. Iš to, kas mūsų namuose buvo laikoma pasiekimu, o kas gėda. Iš to, ar sėkme buvo vadinamas darbštumas ir savo rankomis padarytas darbas, ar diplomas, karjera ir gebėjimas gražiai kalbėti.
Vaikas, augęs kaime, greičiausiai išmoko, kad vertingas žmogus yra tas, kuris moka dirbti, laikosi žodžio ir nesikelia aukščiau kitų. Puikavimasis ten dažnai laikomas silpnumo ženklu. Vaikas, augęs mieste, galėjo perimti kitą kodą: kad vertę reikia parodyti, kad tave turi pastebėti, kad išsiskirti nėra gėda, o būdas išgyventi tarp tūkstančių kitų. Nei vienas kodas nėra blogas. Bet kai jie susitinka, kiekvienas kito elgesį skaito neteisingai. Kaimo žmogaus kuklumą miestietis palaiko baikštumu. Miesto žmogaus atvirą savęs pristatymą kaimietis palaiko pasipūtimu.
Štai kodėl du visiškai geros valios žmonės gali vienas kitą įžeisti nė nesuprasdami kaip. Jie kalba dviem skirtingom „kas yra padorumas” kalbom, kurių nė vienas nesirinko. Jas įrašė vaikystė.
Kaip kilmės ženklai slapta sprendžia, ką laikome „savu”
Čia prasideda pati svarbiausia dalis. Mes mėgstame galvoti, kad renkamės žmones pagal jų vertybes ir charakterį. Iš tiesų dažnai renkamės pagal pažįstamus signalus. Kaip žmogus kalba. Kokį akcentą turi. Kokius žodžius vartoja. Kaip rengiasi. Ar žino tas pačias vietas, tuos pačius juokelius, tą patį gyvenimo ritmą.
Šie ženklai veikia beveik akimirksniu ir beveik nesąmoningai. Jie duoda smegenims trumpą pranešimą: „šitas žmogus toks pat kaip aš” arba „šitas kitoks”. Ir „savo” žmogumi mes laikome tą, kuris atkartoja mūsų pačių kodą, o ne tą, kuris tikrai mus supranta. Todėl kartais jaučiamės artimesni pažįstamam iš tos pačios aplinkos, su kuriuo nesutariame beveik dėl nieko, nei žmogui iš kitos terpės, kuris mąsto lygiai kaip mes. Priklausymo jausmas nugali tikrą bendrumą.
Tai reiškia liūdną dalyką: dalis mūsų draugysčių, simpatijų ir net nepasitikėjimo nėra apie tikrą žmogų. Jos yra apie tai, ar jis skamba kaip mūsų vaikystės aplinka.
Kam iš tikrųjų tarnauja šis skirstymas
Dabar prieikime prie klausimo, kurio dažniausiai vengiama. Jei stereotipas toks netikslus, kodėl jis toks patvarus? Todėl, kad jis kažką maitina.
Pirmiausia jis maitina savivertę. Lengviau jaustis vertingesniu, jei turi ką laikyti žemiau savęs. Miestietis, jaučiantis nesaugumą dėl savo tuštumos ir skubos, gali pasikelti nuotaiką pagalvojęs, kad bent jau nėra „toks tamsus kaip tie kaime”. Kaimo žmogus, jaučiantis, kad jį nurašė ir pamiršo, gali atsigauti pagalvojęs, kad bent jau „nėra toks dirbtinis kaip tie mieste”. Abu naudoja kitą kaip atramą po savo koja.
Antra, šis skirstymas patogus tiems, kam naudinga, kad žmonės nesusikalbėtų. Kai visuomenė padalinta į „mus” ir „juos”, ja lengviau valdyti, lengviau ja manipuliuoti rinkimų metu, lengviau nukreipti pyktį nuo tikrų problemų į kaimyną per tvorą. Tikras skirtumas dažniausiai ne tarp miesto ir kaimo, o tarp tų, kurie turi galią ir išteklius, ir tų, kurie jų neturi. Bet daug patogiau, kai neturintysis mieste pyksta ant neturinčiojo kaime, o ne ant tų, kurie sprendžia jų abiejų likimą.
Trečia, jis mus apsaugo nuo baisaus darbo pažinti žmogų iš tikrųjų. Etiketė leidžia neklausti. Užtenka pamatyti kilmę, ir viskas tarsi aišku. Pažinimas reikalauja laiko, smalsumo ir rizikos suklysti savo pirmame įspūdyje. Stereotipas visa tai atima ir todėl atrodo kaip dovana. Iš tikrųjų tai spąstai.
Ką su tuo galima padaryti
Nereikia apsimesti, kad skirtumų nėra. Miestas ir kaimas tikrai formuoja skirtingą žmogaus patirtį, ritmą, vertybes. Tai nėra blogai. Blogai yra tada, kai skirtumą paverčiame nuosprendžiu ir žmogų nurašome dar jam neprabilus.
Kartą pagavus save galvojant „na, kaimietis” arba „na, miesčionis”, verta sustoti ir savęs paklausti vieno paprasto klausimo. Ar aš dabar matau šitą žmogų, ar matau tik savo vaikystės aplinkos šešėlį, kurį ant jo užmečiau? Beveik visada atsakymas bus antras. Ir kaip tik tą akimirką atsiranda plyšys, pro kurį galima pamatyti tikrą žmogų.
Nes galiausiai „savas” žmogus nėra tas, kuris kalba mūsų akcentu ar žino mūsų miesto gatves. Savas yra tas, kuris tave supranta ir su kuriuo saugu būti tokiam, koks esi. O toks žmogus lygiai taip pat gali būti iš daugiaaukščio, kaip ir iš sodybos prie miško. Kilmė nurodo, iš kur žmogus atėjo. Ji nieko nesako apie tai, kur jis gali su tavimi nueiti.
O kur šitą liniją brėžiate jūs? Kada paskutinį kartą pagavote save vertinantį žmogų pagal jo kilmę, o ne pagal jį patį?