Tas pats sakinys, ištartas trijų skirtingų žmonių, gali nuskambėti visiškai nevienodai. „Man tai netinka” vienas pasakys tyliai, žiūrėdamas į grindis, ir tuoj pat pridurs „bet jūs darykite, kaip norite”. Kitas tą pačią mintį iškart pavers puolimu: „Tu visada viską nuspręsi už mane!” Trečias pasakys ramiai ir aiškiai: „Man tai netinka, norėčiau rasti kitą sprendimą.” Žodžiai panašūs, o stiliai trys skirtingi, ir kiekvienas iš jų santykiuose veikia visai kitaip.
Bendravimo stilius nėra charakterio bruožas, su kuriuo gimstame ir nieko negalime pakeisti. Tai išmoktas elgesio modelis, kurį formuoja vaikystė, patirtys ir aplinka. O tai reiškia, kad jį galima atpažinti ir pakeisti. Šis straipsnis padės jums suprasti, kuriuo stiliumi bendraujate jūs, kaip jis pasireiškia poroje, šeimoje ir darbe, ir kaip palaipsniui judėti link sveikiausio iš jų, asertyvaus.
Trys pagrindiniai bendravimo stiliai
Tradiciškai skiriami trys pagrindiniai bendravimo stiliai: pasyvus, agresyvus ir asertyvus. Kartais išskiriamas ir ketvirtas, pasyviai agresyvus, kuris yra savotiškas pirmųjų dviejų mišinys. Kiekvienas iš jų atspindi tam tikrą santykį su dviem dalykais: savo poreikiais ir kito žmogaus poreikiais.
Pasyvus žmogus aukoja savo poreikius dėl kitų. Agresyvus aukoja kitų poreikius dėl savųjų. Pasyviai agresyvus nepatenkintas, bet to nepasako tiesiai, ir reiškia nepasitenkinimą aplinkiniais būdais. Asertyvus gerbia ir savo, ir kito poreikius vienu metu. Pažvelkime į kiekvieną iš jų atidžiau.
Pasyvus bendravimas
Pasyvus žmogus vengia konflikto bet kokia kaina. Jis nesako, ko nori, nutyli savo nuomonę, sutinka net tada, kai viduje nesutinka. Jo pagrindinė baimė yra nuvilti, supykdyti ar prarasti kitą žmogų. Todėl jis renkasi tylą vietoj aiškumo.
Pasyvų bendravimą atpažinsite iš kelių požymių. Toks žmogus dažnai sako „man vis tiek”, „kaip tau patogiau”, „nesvarbu”, net kai iš tikrųjų jam svarbu. Jis atsiprašinėja be reikalo, kalba tyliai, vengia akių kontakto, nuolat nusileidžia. Iš išorės atrodo, kad jis labai sukalbamas ir taikus. Iš vidaus jis dažnai kaupia nepasitenkinimą, kuris niekur neišeina.
Problema su pasyvumu ta, kad nutylėti poreikiai niekur nedingsta. Jie kaupiasi. Žmogus, kuris metų metus sako „man vis tiek”, vieną dieną pajunta gilų kartėlį, nors aplinkiniai net nesupranta, iš kur jis. Juk jis niekada nesakė, kad kažkas ne taip.
Poroje pasyvus partneris sutinka žiūrėti filmą, kurio nenori, eiti ten, kur netraukia, ir nuolat prisitaiko prie antros pusės. Iš pradžių tai atrodo kaip nuolaidumas ir meilė. Bet ilgainiui jis pradeda jaustis nematomas, o santykiuose dingsta tikrumas, nes vienas iš dviejų niekada nesako, ko iš tiesų nori.
Šeimoje pasyvus žmogus gali metų metus kęsti, kai giminaičiai peržengia jo ribas, komentuoja jo gyvenimą ar primeta savo nuomonę. Užuot pasakęs „man tai nepatinka”, jis tyli ir kaupia įtampą, kuri retkarčiais prasiveržia netikėtais protrūkiais.
Darbe pasyvus darbuotojas neprašo to, ko nusipelnė, neprieštarauja net neteisingiems sprendimams, prisiima per daug darbų, nes negali atsisakyti. Jis dažnai lieka nepastebėtas ir nuvertintas, ne todėl, kad nedirba, o todėl, kad niekada negina savo indėlio.
Agresyvus bendravimas
Agresyvus stilius yra priešingas pasyviam. Toks žmogus gina savo poreikius, bet kito žmogaus poreikių nepaiso. Jis siekia laimėti, dominuoti, būti teisus, kartais kito sąskaita. Jo žinia aplinkiniams tokia: mano poreikiai svarbesni už tavo.
Agresyvų bendravimą atpažinsite iš pakelto balso, kaltinimų, „tu visada” ir „tu niekada” formuluočių, pertraukinėjimo, sarkazmo, grasinimų. Toks žmogus dažnai nurodinėja, o ne prašo, kritikuoja patį žmogų, o ne jo poelgį, ir naudoja kaltę bei spaudimą kaip įrankį. Kūno kalba taip pat agresyvi: įsiveržimas į asmeninę erdvę, smailus pirštas, įtemptas žvilgsnis.
Svarbu suprasti, kad agresija ne visada garsi. Yra ir šaltoji agresija: griežtas, žeminantis tonas, pasakytas tyliai, ironija, kuri pjauna labiau nei riksmas. Esmė ta pati, kito žmogaus orumas paaukojamas dėl savo pozicijos.
Poroje agresyvus partneris ginče puola: „Tu niekada manęs neklausai”, „čia vėl tavo kaltė”. Jis siekia laimėti ginčą, o ne išspręsti problemą. Kita pusė ilgainiui arba užsisklendžia, arba pradeda gintis taip pat agresyviai, ir santykiai virsta nuolatiniu mūšiu.
Šeimoje agresyvus žmogus dažnai diktuoja sąlygas, sprendžia už visus, reaguoja pykčiu į bet kokį prieštaravimą. Vaikai tokioje aplinkoje arba išmoksta paklusti ir tampa pasyvūs, arba kaupia pyktį ir vėliau patys ima bendrauti agresyviai. Stilius perduodamas iš kartos į kartą.
Darbe agresyvus vadovas valdo per baimę. Jis gali pasiekti trumpalaikių rezultatų, bet aplink save kuria įtampą, kaitą ir baimę kalbėti. Komanda nustoja siūlyti idėjas, nes bijo būti sutriuškinta. Toks bendravimas brangiai kainuoja, net jei iš pradžių atrodo efektyvus.
Pasyviai agresyvus bendravimas
Tarp pasyvaus ir agresyvaus glūdi ketvirtas stilius, kuris jungia blogiausias abiejų puses. Pasyviai agresyvus žmogus nepatenkintas, bet to nesako tiesiai. Vietoj atviro „ne” jis renkasi paslėptą pasipriešinimą.
Tai atrodo taip: žmogus sutinka padaryti, bet „pamiršta”. Sako „viskas gerai”, bet visa jo laikysena rodo, kad nieko nėra gerai. Naudoja sarkazmą, tylos bausmę, vilkina, atlieka darbą blogai kaip tylų protestą. Kai paklausiate, kas negerai, atsako „nieko”, nors aišku, kad kažkas yra.
Poroje tai gali būti demonstratyvi tyla, durų trankymas be paaiškinimo, „pamiršti” pažadai, kandžios pastabos. Šeimoje tai užuominos vietoj tiesioginio pokalbio, ilgalaikis pyktis, kuris niekada neįvardijamas. Darbe tai vėluojantys darbai, tylus sabotažas, skundimasis kolegoms vietoj kalbėjimo su pačiu žmogumi.
Pasyviai agresyvus bendravimas ypač varginantis, nes su juo neįmanoma dirbti tiesiogiai. Problema egzistuoja, bet niekas jos neįvardija, todėl ji negali būti išspręsta.
Asertyvus bendravimas
Asertyvumas yra sveikoji vidurio pozicija. Asertyvus žmogus aiškiai išsako savo poreikius ir tuo pat metu gerbia kito poreikius. Jis nei aukoja savęs, nei puola kitą. Jo pagrindinė nuostata: mano poreikiai svarbūs, ir tavo poreikiai svarbūs.
Asertyvų bendravimą atpažinsite iš ramaus, tvirto tono, „aš” formuluočių, aiškiai išsakytų norų ir ribų. Toks žmogus geba pasakyti „ne” be kaltės, išreikšti nepasitenkinimą be puolimo, paprašyti to, ko nori, tiesiogiai. Jis klausosi kito, bet neišsižada savęs. Jo kūno kalba atvira ir rami: tiesi laikysena, ramus žvilgsnis, be įtampos ir be susitraukimo.
Skirtumą geriausiai parodo pavyzdys. Įsivaizduokite, kad kolega nuolat vėluoja į bendrus susitikimus.
Pasyvus atsakas: tylėti ir kaupti pyktį, o paskui skųstis kitiems.
Agresyvus atsakas: „Tu visiškai negerbi kitų, niekada negali ateiti laiku!”
Pasyviai agresyvus atsakas: ateiti į kitą susitikimą tyčia vėliau arba mesti kandžią pastabą „na, pagaliau ir tu atėjai”.
Asertyvus atsakas: „Kai susitikimas prasideda vėliau, sutrinka visos dienos planas. Norėčiau, kad pradėtume sutartu laiku. Kas tau trukdo ateiti laiku?”
Asertyvus variantas įvardija problemą, išreiškia poreikį ir kviečia spręsti, neįžeisdamas žmogaus. Tai sunkiausias stilius, nes reikalauja ir drąsos, ir savitvardos vienu metu. Bet tai vienintelis, kuris ilgainiui stiprina santykius.
Kodėl asertyvumas dažnai painiojamas su agresija
Daugelis žmonių, ypač tie, kurie visą gyvenimą bendravo pasyviai, pirmą kartą bandydami būti asertyvūs jaučiasi, lyg elgtųsi grubiai. Tai labai dažnas pojūtis. Kai esate įpratę nutylėti, paprastas „man tai netinka” viduje atrodo beveik kaip puolimas. Bet tai tik kontrasto iliuzija.
Skirtumas tarp asertyvumo ir agresijos yra esminis, nors iš pradžių jį sunku pajusti. Asertyvus žmogus gina savo poreikį, bet nepuola kito. Agresyvus gina savo poreikį kito orumo sąskaita. Asertyvumas sako „aš noriu kitaip”. Agresija sako „tu blogas”. Pirmasis kalba apie save, antrasis apie kitą.
Yra paprastas patikrinimas. Jei jūsų sakinys aprašo jūsų pačių jausmą ar poreikį, tai greičiausiai asertyvumas. Jei jis vertina, kaltina ar žemina kitą žmogų, tai jau slysta į agresiją. „Man reikia tylos, kad susikaupčiau” yra asertyvu. „Tu nemoki užsičiaupti” yra agresyvu.
Iš kur kyla mūsų stilius
Beveik visi bendravimo stiliai užprogramuojami vaikystėje. Vaikas, kuris matė, kad atvirai išsakytas poreikis baigiasi bausme, išmoksta nutylėti ir tampa pasyvus. Vaikas, augęs aplinkoje, kur garsiausias laimi, perima agresiją. Vaikas, kuriam nebuvo saugu pykti atvirai, išmoksta pasyvios agresijos. O asertyvumo dažniausiai išmokstama ten, kur jausmus buvo galima reikšti laisvai ir kur jie buvo gerbiami.
Stilius taip pat gali keistis priklausomai nuo aplinkos. Žmogus gali būti asertyvus darbe, bet pasyvus su tėvais. Arba agresyvus namuose, bet pasyvus su viršininku. Tai natūralu, nes skirtingose aplinkose jaučiamės skirtingai saugūs. Verta pastebėti, kur jūs linkstate prie kurio stiliaus, nes tai daug pasako apie tai, kur jaučiatės galingas, o kur bejėgis.
Kainos, kurią mokame už netinkamą stilių
Verta aiškiai pamatyti, ką kiekvienas nesveikas stilius mums kainuoja ilgainiui, nes būtent ta kaina dažnai tampa motyvacija keistis.
Pasyvumas atrodo nemokamas, nes vengia konflikto čia ir dabar. Tačiau jo kaina yra lėta. Žmogus praranda save, nustoja žinoti, ko iš tikrųjų nori, kaupia kartėlį ir dažnai galiausiai sprogsta arba pasitraukia iš santykių, kurie atrodė geri. Aplinkiniai lieka sutrikę, nes niekada negirdėjo jokio signalo.
Agresija duoda greitą rezultatą. Žmogus gauna tai, ko nori, dabar. Bet ilgalaikė kaina yra santykių erozija. Aplink agresyvų žmogų susiformuoja baimė, o ne pagarba. Artimieji atsitraukia, kolegos nustoja būti atviri, partneris arba užsisklendžia, arba pradeda kovą. Trumpalaikis laimėjimas virsta ilgalaikiu vienišumu.
Pasyvi agresija išsaugo ramybės kaukę, bet ardo pasitikėjimą. Žmonės aplink jaučia, kad kažkas ne taip, bet negali to įvardyti, todėl santykiuose įsivyrauja nuolatinė miglota įtampa. Tai bene labiausiai varginantis stilius artimiesiems, nes jie niekada nežino, kur stovi.
Asertyvumas reikalauja pradinės drąsos ir nepatogumo, bet jo ilgalaikė kaina mažiausia. Pokalbiai būna sunkesni iš pradžių, bet santykiai lieka švarūs, be sukaupto pykčio ir paslėptų sąskaitų.
Pavyzdys, kaip ta pati situacija atrodo per visus stilius
Kartais lengviausia suprasti skirtumus pamačius vieną situaciją, perėjusią per visus stilius. Įsivaizduokite, kad jūsų partneris jau trečią vakarą iš eilės žiūri telefoną prie vakarienės stalo, o jūs jaučiatės ignoruojamas.
Pasyvus žmogus tylės. Viduje jam skaudės, jis galvos „matyt, jam neįdomu su manimi”, bet nieko nesakys. Po savaitės tokios tylos jis arba taps šaltas, arba staiga sprogs dėl visai kito, smulkaus dalyko, ir partneris nesupras, iš kur tiek pykčio.
Agresyvus žmogus pultų: „Tau tas telefonas svarbesnis už mane! Visada taip, niekada nepakeli akių!” Partneris greičiausiai gintųsi arba atsikirstų, ir vakarienė virstų ginču, kuris nieko neišsprendžia.
Pasyviai agresyvus žmogus mestų kandžią pastabą „na žinoma, juk telefonas įdomesnis”, o paskui visą vakarą demonstratyviai tylėtų ir atstumtų bet kokį bandymą sušvelninti.
Asertyvus žmogus pasakytų ramiai: „Pastebiu, kad pastaruosius vakarus prie stalo daug žiūri į telefoną, ir man pasidaro vienišu. Man svarbu, kad vakarienės metu būtume kartu. Ar galėtume susitarti telefonus padėti į šalį?” Tai įvardija faktą, jausmą, poreikį ir kvietimą spręsti, neapkaltindamas partnerio kaip žmogaus.
Tas pats principas veikia ir darbe, ir šeimoje. Stilius nėra apie tai, kas teisus. Jis apie tai, ar po pokalbio santykis tampa stipresnis, ar silpnesnis.
Kaip atpažinti savo stilių
Norėdami suprasti, kuriuo stiliumi dažniausiai bendraujate, pabandykite stebėti save kelias dienas ir užduoti sau keletą klausimų.
Kai kažkas su jumis pasielgia neteisingai, ar jūs nutylite, ar puolate, ar ramiai pasakote? Kai kažko norite, ar paprašote tiesiai, ar tikitės, kad kitas pats supras? Kaip jaučiatės po atviro pokalbio: ramiai ar kaltai? Ar dažnai sutinkate su tuo, su kuo viduje nesutinkate? Ar po nesutarimų lieka neišreikšto pykčio?
Atsakymai parodys jūsų polinkį. Daugelis žmonių nėra grynai vieno stiliaus. Dažniausiai vyrauja vienas, su kitų priemaišomis tam tikrose situacijose. Tikslas yra ne save apkaltinti, o pamatyti modelį, nes tik tai, ką matome, galime keisti.
Kaip judėti link asertyvumo
Asertyvumas yra įgūdis, ne įgimta savybė, todėl jį galima ugdyti. Keletas praktinių žingsnių.
Pradėkite nuo „aš” formuluočių. Vietoj „tu mane erzini” sakykite „aš jaučiuosi suerzintas, kai…”. Tai aprašo jūsų patirtį, neprovokuodama gynybos.
Treniruokite tiesioginius prašymus. Vietoj užuominų ir vilties, kad kitas atspės, paprašykite aiškiai: „Ar galėtum padaryti tai iki rytojaus?”
Mokykitės sakyti „ne” be ilgų pasiteisinimų. Trumpas, ramus atsisakymas yra asertyvumo pagrindas.
Stebėkite savo kūną. Tiesi laikysena, ramus kvėpavimas ir žvilgsnis į akis siunčia žinią, kad esate ramūs ir tvirti, dar prieš ištariant žodžius.
Pradėkite nuo saugių situacijų. Pirma treniruokitės ten, kur rizika maža, ir tik palaipsniui pereikite prie sunkesnių pokalbių su artimaisiais ar vadovais.
Pripažinkite kito poreikį. Asertyvumas nėra vien savęs gynimas. „Suprantu, kad tau svarbu, ir man taip pat svarbu, raskime sprendimą” yra tikra asertyvumo esmė.
Trumpa santrauka
Bendravimo stiliai remiasi santykiu su savo ir kito poreikiais:
- Pasyvus žmogus aukoja save, nutyli ir kaupia kartėlį.
- Agresyvus žmogus puola, dominuoja ir aukoja kito orumą.
- Pasyviai agresyvus nepasitenkinimą reiškia paslėptai, ne tiesiogiai.
- Asertyvus žmogus gerbia ir save, ir kitą vienu metu.
- Stilius išmokstamas vaikystėje ir gali keistis pagal aplinką.
- Asertyvumas yra įgūdis, kurį galima lavinti palaipsniui.
Bendravimo stilius nėra nuosprendis, su kuriuo esate pasmerkti gyventi visą gyvenimą. Tai įprotis, o įpročiai keičiasi su sąmoningumu ir nuoseklia praktika. Žmogus, kuris šiandien atpažįsta save kaip pasyvų, agresyvų ar pasyviai agresyvų, jau yra padaręs svarbiausią žingsnį, nes tik tai, ką matome aiškiai ir be savigraužos, galime palaipsniui pakeisti į kažką sveikesnio ir tvaresnio.