Kodėl vienas žmogus santykiuose jaučiasi ramus net per krizes, o kitas panikuoja vos partneriui neatsakius į žinutę per valandą? Kodėl vienas trokšta artumo, o kitas, sulaukęs to artumo, instinktyviai atsitraukia? Atsakymo dažnai reikia ieškoti ne dabartyje, o labai toli atgal, pirmuosiuose gyvenimo metuose.
Prisirišimo teorija teigia, kad tai, kaip vaikystėje patyrėme ryšį su artimiausiais žmonėmis, formuoja vidinį šabloną, pagal kurį visą gyvenimą kuriame santykius. Šis šablonas veikia tyliai, fone, dažnai mums net nesuvokiant. Bet būtent jis paaiškina daugelį pasikartojančių santykių scenarijų, kurie atrodo tarsi likimo ironija: kodėl vis pakliūvame į panašias situacijas, renkamės panašaus tipo partnerius, reaguojame į konfliktus tais pačiais būdais.
Šiame straipsnyje gilinsimės į keturis prisirišimo stilius, į tai, kaip jie susiformuoja, kaip pasireiškia suaugusiųjų santykiuose ir, svarbiausia, kaip atpažinti savąjį bei žengti link saugesnio ryšio.
Iš kur kilo prisirišimo teorija
Prisirišimo teorijos pamatus XX amžiaus viduryje padėjo britų psichiatras Johnas Bowlby, stebėjęs, kaip vaikai reaguoja į atskyrimą nuo motinos. Jo idėjas vėliau išplėtojo psichologė Mary Ainsworth, atlikusi garsųjį „Svetimos situacijos” eksperimentą. Jame buvo stebima, kaip maži vaikai elgiasi, kai mama trumpam išeina iš kambario ir vėliau grįžta.
Rezultatai atskleidė aiškius elgesio modelius. Vieni vaikai išėjus mamai nuliūsdavo, bet grįžus greitai nusiramindavo ir vėl drąsiai tyrinėdavo aplinką. Kiti, atrodė, beveik nereaguodavo, lyg jiems būtų vis vien, nors fiziologiniai matavimai rodė vidinį stresą. Treti grįžus mamai negalėdavo nusiraminti, vienu metu tiesdavosi prie jos ir piktindavosi. Šie skirtumai ir tapo prisirišimo stilių pagrindu.
Vėliau tyrėjai parodė, kad šie ankstyvi modeliai dažnai persikelia į suaugusiųjų romantinius santykius. Mes ieškome partneryje to paties saugumo, kurio vaikystėje ieškojome tėvuose, ir reaguojame į artumą bei atstumą pagal tą patį, giliai įsirašiusį šabloną.
Keturi prisirišimo stiliai
Prisirišimas paprastai skirstomas į keturis tipus. Svarbu suprasti, kad tai ne griežtos dėžutės, o veikiau tendencijos. Daugelis žmonių atpažįsta savyje vieno dominuojančio stiliaus bruožus su kitų priemaišomis.
Saugus prisirišimas
Saugiai prisirišęs žmogus santykiuose jaučiasi patogiai tiek su artumu, tiek su savarankiškumu. Jis pasitiki partneriu, geba atvirai kalbėti apie poreikius, neišsigąsta konfliktų ir nesijaučia sugriautas, kai reikia pabūti vienam.
Toks stilius dažniausiai susiformuoja, kai vaikystėje globėjai buvo nuoseklūs ir prieinami: reaguodavo į vaiko poreikius, paguosdavo, bet ir leisdavo tyrinėti pasaulį. Vaikas išmoko, kad pasaulis pakankamai saugus, o jis pats vertas meilės. Suaugęs toks žmogus santykiuose tampa stabilizuojančia jėga. Apytiksliai didžioji dalis populiacijos priskiriama būtent šiam tipui, nors tikslios proporcijos kinta priklausomai nuo tyrimo.
Vengiantis prisirišimas
Vengiančiam tipui būdingas stiprus savarankiškumo poreikis ir nejaukus jausmas prie per didelio artumo. Toks žmogus dažnai vertina nepriklausomybę labiau už intymumą, sunkiai pasako apie jausmus, o per emocines situacijas linkęs atsitraukti, užsisklęsti ar „dingti”.
Šis stilius dažnai susiformuoja, kai vaiko emociniai poreikiai būdavo ignoruojami ar nuvertinami. Vaikas išmoko, kad prašyti paguodos beprasmiška, todėl išsiugdė strategiją pasikliauti tik savimi. Suaugęs jis gali atrodyti šaltas ar nepasiekiamas, nors viduje dažnai trokšta artumo, tiesiog yra išmokęs jį laikyti pavojingu.
Nerimastingas prisirišimas
Nerimastingam tipui būdinga nuolatinė baimė būti paliktam ir stiprus patvirtinimo poreikis. Toks žmogus jautriai reaguoja į menkiausius atstumo ženklus, dažnai analizuoja partnerio žinutes ir tonus, ieškodamas paslėptų grėsmių, gali būti linkęs į pavydą ar „lipnumą”.
Šis stilius dažnai susiformuoja, kai globėjų reakcijos buvo nenuspėjamos: kartais šiltos ir dėmesingos, kartais atsainios ar atstumiančios. Vaikas niekada nežinojo, ko tikėtis, todėl išmoko nuolat budėti ir kovoti dėl dėmesio. Suaugęs jis trokšta artumo, bet retai jaučiasi juo pakankamai saugus, todėl partnerio meilė tarsi „neprilimpa”.
Neorganizuotas prisirišimas
Neorganizuotas, kartais vadinamas baiminga vengiančiu, stilius jungia prieštaringus polinkius: žmogus vienu metu ir trokšta artumo, ir jo bijo. Jis gali artėti prie partnerio, o sulaukęs artumo staiga atsitraukti, jausti stiprias, sunkiai valdomas emocijų bangas.
Šis stilius dažniausiai susijęs su skausminga vaikyste, kurioje globėjas, turėjęs būti saugumo šaltiniu, kartu būdavo ir baimės šaltinis. Vaikui susidaro neišsprendžiama dilema: artintis prie to, kas kelia grėsmę. Suaugusiųjų santykiuose tai pasireiškia kaip prieštaringi, kartais chaotiški elgesio modeliai ir didelis vidinis konfliktas.
Kaip prisirišimo stiliai pasireiškia santykiuose
Teorija atgyja, kai pažvelgiame į kasdienes situacijas. Pažiūrėkime, kaip skirtingi stiliai reaguoja į tą patį įvykį.
Situacija: partneris kelias valandas neatsako į žinutę.
Saugiai prisirišęs žmogus daro prielaidą, kad partneris tiesiog užimtas, ir ramiai laukia. Nerimastingam tipui galvoje pradeda suktis scenarijai: „Gal supyko? Gal kažkas negerai? Gal jis manęs nebemyli?” Vengiantis tipas tos žinutės gali nė nepastebėti arba net jaustis palengvėjęs dėl atsiradusios erdvės. Neorganizuotas tipas svyruoja tarp nerimo ir noro visai nutraukti ryšį.
Situacija: santykiai tampa rimti, artumas didėja.
Saugiam žmogui tai natūralus, malonus etapas. Nerimastingas tipas pagaliau pasijunta arčiau saugumo, bet kartu sustiprėja baimė prarasti. Vengiantis tipas būtent šiuo momentu pradeda jausti vidinį poreikį atsitraukti, „pristabdyti”, surasti laisvės. Neorganizuotas tipas išgyvena patį aštriausią vidinį konfliktą.
Ypač įdomus, ir santykiuose dažnas, vengiančio ir nerimastingo tipų susitikimas. Nerimastingas partneris, jausdamas atstumą, dar labiau artėja ir reikalauja patvirtinimo. Vengiantis partneris, jausdamas spaudimą, dar labiau atsitraukia. Susidaro užburtas ratas: kuo vienas labiau vejasi, tuo kitas labiau bėga. Abu kenčia, ir abu nesuvokia, kad veikia pagal seniai įrašytą scenarijų.
Kaip atpažinti savo prisirišimo stilių
Savistaba čia yra pirmas ir svarbiausias žingsnis. Štai keli klausimai, padedantys priartėti prie atsakymo.
- Kaip jaučiuosi, kai santykiai tampa labai artimi? Ar tai man ramu, ar kelia norą atsitraukti?
- Kaip reaguoju, kai partneris emociškai tolsta ar neprieinamas? Ar lieku ramus, ar puola nerimas?
- Ar man lengva prašyti pagalbos ir paguodos, ar labiau linkęs tvarkytis pats?
- Kaip elgiuosi per konfliktus? Ar geriu kalbu, ar užsisklendžiu, ar užsiplieskiu?
- Kokia mintis apie santykius man artimiausia: „galiu pasikliauti kitais”, „geriau pasikliauti tik savimi”, „bijau, kad mane paliks”, ar „noriu artumo, bet jis mane gąsdina”?
Atsakymai retai būna grynai vieno tipo. Galbūt atpažinsite save kaip iš esmės saugų, bet su nerimastingomis gaidomis stresinėse situacijose. Tai visiškai normalu. Tikslas ne priklijuoti sau etiketę, o suprasti savo polinkius.
Ar prisirišimo stilių galima pakeisti
Geroji žinia, ir bene svarbiausia šio straipsnio mintis, ta, kad prisirišimo stilius nėra nuosprendis visam gyvenimui. Tai ne genas, o išmoktas modelis, o tai, kas išmokta, gali keistis. Psichologijoje tai vadinama „įgytu saugiu prisirišimu”, kai žmogus, augęs nesaugiai, suaugęs išsiugdo saugaus prisirišimo bruožus.
Kas tam padeda? Pirmiausia, sąmoningumas. Vien suvokimas „aha, aš taip reaguoju, nes veikia mano nerimastingas šablonas”, jau sukuria atstumą tarp impulso ir veiksmo. Antra, santykiai su saugiai prisirišusiu partneriu. Stabilus, nuoseklus žmogus tarsi pamažu „perprogramuoja” senąjį modelį, parodydamas, kad artumas gali būti saugus. Trečia, terapija. Darbas su specialistu, ypač krypčių, dirbančių su prisirišimu ir vaikystės patirtimis, gali stipriai pagreitinti pokytį.
Praktiniai žingsniai prasideda nuo mažų dalykų. Nerimastingam tipui verta mokytis savireguliacijos, pastebėti kylantį nerimą ir neveikti iš karto pagal jį. Vengiančiam tipui, priešingai, naudinga sąmoningai treniruotis pasilikti pokalbyje, kai kūnas šaukia atsitraukti, ir mažais žingsniais įsileisti artumą. Abiem padeda atviras kalbėjimas apie savo modelius su partneriu, ne kaip apie pasiteisinimą, o kaip apie bendrai sprendžiamą užduotį.
Kelios mintys pabaigai
Prisirišimo teorija duoda kažką labai vertingo: ji paverčia tai, kas atrodė kaip neperprantamas charakterio bruožas ar „nelaimė santykiuose”, suprantamu, paaiškinamu modeliu. Tai, kaip mylime, bijome, traukiamės ir vejamės, turi savo logiką, įsišaknijusią pačioje pradžioje. O kai dalykas tampa suprantamas, jis tampa ir keičiamas.
Galbūt verta savęs paklausti jau šiandien. Koks modelis vairuoja mano santykius, kai įsijungia stresas? Iš kur jis atkeliavo? Ir ką galėčiau pradėti daryti kitaip, kad artumas nustotų atrodyti grėsme ir taptų tuo, kuo iš prigimties turėtų būti, saugia vieta?
Vaikystė formuoja pradžią, bet ne pabaigą. Suaugę turime galimybę, kurios kūdikystėje neturėjome, sąmoningai pasirinkti, kaip mylėti.