Psichologiniai tyrimai: metodai, garsiausieji eksperimentai ir kaip mokslas atskleidžia žmogaus elgesį

1961 metais Jeilio universiteto laboratorijoje eilinis žmogus, niekuo neišsiskiriantis iš minios, paspaudė mygtuką, kuris (kaip jam buvo pasakyta) siuntė 450 voltų elektros iškrovą kitam žmogui. Jis girdėjo šauksmą, maldavimą sustoti, o paskui – tylą. Ir vis tiek paspaudė. Ne todėl, kad buvo žiaurus. O todėl, kad šalia stovintis vyras baltu chalatu pasakė: „Prašau, tęskite.”

Tai buvo Stanley Milgramo paklusnumo eksperimentas – vienas garsiausių psichologinių tyrimų istorijoje. Jis neišrado naujo ginklo ir nesukūrė naujos technologijos. Jis tiesiog parodė, ko paprastas žmogus yra pajėgus, kai nurodymus duoda autoritetas.

Psichologiniai tyrimai kaip tik tai ir daro – atskleidžia dalykus apie žmogaus prigimtį, kuriuos intuicija dažnai nuslepia arba iškraipo. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas yra psichologiniai tyrimai, kokiais metodais jie atliekami, kokie eksperimentai pakeitė mūsų supratimą apie žmogų ir kokios etinės ribos saugo tyrimo dalyvius.

Kas yra psichologiniai tyrimai ir kam jie reikalingi

Psichologiniai tyrimai – tai sistemingas, mokslinis žmogaus elgesio, mąstymo, emocijų ir psichikos procesų studijavimas. Jų tikslas – ne tiesiog aprašyti, ką žmonės daro, o atsakyti į klausimą „kodėl?”

Psichologijos, kaip ir bet kurio kito mokslo, pagrindas yra empiriniai duomenys – informacija, surinkta stebint, matuojant ir eksperimentuojant. Be tyrimų psichologija liktų nuomonių ir spekuliacijų rinkiniu. Su tyrimais ji tampa mokslu, galinčiu pateikti patikrinamas, pakartojamas ir praktiškai pritaikomas žinias.

Keturi pagrindiniai tyrimų tikslai

Psichologiniai tyrimai siekia keturių pagrindinių tikslų, ir kiekvienas iš jų atlieka skirtingą funkciją:

1. Aprašyti
Pirmas žingsnis – tiksliai užfiksuoti, kas vyksta. Kaip dažnai žmonės patiria nerimą? Kiek laiko vaikai sugeba išlaikyti dėmesį? Kaip keičiasi nuotaika priklausomai nuo metų laiko? Aprašomieji tyrimai sukuria faktų bazę, ant kurios statomos teorijos.

2. Paaiškinti
Kai turime aprašymą, norime suprasti priežastis. Kodėl paaugliai rizikuoja dažniau nei suaugusieji? Kodėl vieniša žmonės dažniau serga? Paaiškinimas reikalauja priežastinių ryšių identifikavimo.

3. Prognozuoti
Supratę priežastis, galime prognozuoti. Jei žinome, kad ilgalaikis stresas silpnina imuninę sistemą, galime prognozuoti, kad nuolat stresiški darbuotojai sirgs dažniau. Prognozavimas leidžia imtis prevencijos.

4. Paveikti (keisti)
Aukščiausias tikslas – panaudoti žinias, kad galėtume padėti žmonėms keisti elgesį, gerinti savijautą ir spręsti problemas. Psichoterapijos metodai, mokymosi strategijos, organizacijų valdymo principai – visa tai kyla iš tyrimais pagrįstų žinių.

Kasdienė intuicija prieš mokslinius duomenis

Žmonės turi stiprų polinkį pasikliauti savo patirtimi ir intuicija. „Aš žinau, kaip žmonės elgiasi” – dažna frazė. Tačiau psichologiniai tyrimai nuolat parodo, kad intuicija klysta:

Daugelis žmonių tiki, kad mes naudojame tik 10 % savo smegenų. Tyrimai rodo, kad tai mitas – smegenys yra aktyvios visame tūryje, tik skirtingais momentais skirtingos sritys būna aktyvesnės.
Populiaru tikėti, kad vaikai, kurie klausosi klasikinės muzikos, tampa protingesni (vadinamasis „Mocarto efektas”). Pakartotiniai tyrimai šio efekto nepatvirtino.
Daugelis žmonių mano, kad priešingybės traukia. Tyrimai nuosekliai rodo priešingą tendenciją – žmonės renkasi partnerius, panašius į save.

Psichologiniai tyrimai yra būtent tas instrumentas, kuris leidžia atskirti, kas iš tikrųjų veikia, nuo to, kas tik atrodo logiška.

Pagrindiniai psichologinių tyrimų metodai

Psichologai turi plačią tyrimo įrankių dėžę. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, ir geriausi tyrimai dažnai derina kelis metodus vienu metu.

Natūralistinis stebėjimas

Kas tai?
Tyrėjas stebi žmonių (ar gyvūnų) elgesį natūralioje aplinkoje, nesikišdamas ir nekeisdamas situacijos.

Kaip tai veikia praktikoje?
Psichologas gali stebėti vaikų žaidimo aikštelės elgesį, studentų bendravimą kavinėje ar darbuotojų sąveiką biure. Stebėjimas gali būti atvirasis (kai tiriamieji žino, kad yra stebimi) arba slaptasis (kai nežino).

Privalumai:

Fiksuojamas natūralus elgesys, neiškreiptas laboratorinės aplinkos
Leidžia pastebėti elgesio modelius, kurių laboratorijoje nesukursi
Puikus metodas pradiniams tyrimams ir hipotezėms formuluoti

Trūkumai:

Tyrėjas negali kontroliuoti aplinkos veiksnių
Stebėtojo buvimas gali pakeisti tiriamųjų elgesį (vadinamasis „Hotorno efektas”)
Sunku nustatyti priežastinius ryšius – matome, kas vyksta, bet negalime tiksliai pasakyti, kodėl

Pavyzdys: Jane Goodall dešimtmečius stebėjo šimpanzes jų natūralioje aplinkoje Tanzanijoje. Jos stebėjimai atskleidė, kad šimpanzės naudoja įrankius, turi sudėtingas socialines hierarchijas ir net kariauja – visa tai buvo nežinoma iki jos stebėjimų.

Koreliacinis tyrimas

Kas tai?
Tyrimas, kurio metu matuojami du ar daugiau kintamųjų ir tikrinama, ar tarp jų yra statistinis ryšys (koreliacija).

Koreliacija gali būti:

Teigiama – kai vienas kintamasis didėja, didėja ir kitas (pvz., kuo daugiau žmogus mokosi, tuo aukštesni jo pažymiai).
Neigiama – kai vienas kintamasis didėja, kitas mažėja (pvz., kuo daugiau žmogus sportuoja, tuo mažiau jis jaučia nerimą).
Nulinė – tarp kintamųjų ryšio nėra.

Svarbiausia taisyklė:
Koreliacija nereiškia priežastingumo. Tai viena dažniausiai klaidingai suprantamų statistikos sąvokų. Pavyzdys: tyrimai rodo koreliaciją tarp ledų pardavimų ir nuskendimų skaičiaus – abu rodikliai didėja vasarą. Tačiau ledai nesukelia skendimų. Abu reiškinius lemia trečias veiksnys – karštas oras.

Privalumai:

Leidžia tirti reiškinius, kurių dėl etinių priežasčių negalima eksperimentuoti (pvz., smurto šeimoje poveikis vaikų raidai)
Galima tirti didelius dalyvių skaičius
Atrandami svarbūs ryšiai tarp kintamųjų

Trūkumai:

Negalima nustatyti priežastinių ryšių
Galimos trečiojo kintamojo problemos

Eksperimentinis metodas

Kas tai?
Tyrimo metodas, kurio metu tyrėjas sąmoningai keičia vieną kintamąjį (nepriklausomąjį) ir stebi, kaip tai paveikia kitą kintamąjį (priklausomąjį), kontroliuodamas visus kitus veiksnius.

Pagrindinės sąvokos:

Nepriklausomasis kintamasis – tai, ką tyrėjas keičia (pvz., kiekis miego, kurį gauna dalyviai).
Priklausomasis kintamasis – tai, ką tyrėjas matuoja (pvz., dalyvių reakcijos greitis kitą dieną).
Eksperimentinė grupė – dalyviai, kurie patiria tyrimu tikrinmą poveikį.
Kontrolinė grupė – dalyviai, kurie nepatiria poveikio ir tarnauja kaip palyginimo bazė.
Atsitiktinis paskirstymas – dalyviai priskiriami grupėms atsitiktinai, kad būtų užtikrintas grupių panašumas.

Privalumai:

Vienintelis metodas, leidžiantis nustatyti priežastinius ryšius
Didelis kontrolės lygis
Rezultatai pakartojami

Trūkumai:

Laboratorinė aplinka gali būti dirbtinė ir neatspindėti realaus gyvenimo
Ne visus reiškinius galima ir etiška tirti eksperimentiškai
Dalyviai gali elgtis kitaip, žinodami, kad yra tiriami

Pavyzdys: Tyrėjas nori sužinoti, ar kavos kofeinas pagerina atmintį. Jis atsitiktinai paskirsto 100 dalyvių į dvi grupes: vieni gauna kavą su kofeinu, kiti – kavą be kofeino (placebo). Po valandos visi atlieka atminties testą. Jei kavos su kofeinu grupė pasirodo statistiškai reikšmingai geriau, galima daryti išvadą, kad kofeinas turi poveikį atminčiai.

Apklausa ir klausimynai

Kas tai?
Struktūruotas informacijos rinkimo metodas, kai dideliam skaičiui žmonių pateikiami vienodi klausimai.

Klausimų tipai:

Uždari klausimai – dalyviai renkasi iš pateiktų atsakymo variantų (pvz., „Kaip dažnai jaučiate nerimą? a) Niekada, b) Retai, c) Kartais, d) Dažnai, e) Nuolat”).
Atviri klausimai – dalyviai atsako savo žodžiais (pvz., „Apibūdinkite situaciją, kurioje jaučiate didžiausią stresą”).
Likerto skalė – dalyviai nurodo sutikimo laipsnį (pvz., nuo 1 – „Visiškai nesutinku” iki 5 – „Visiškai sutinku”).

Privalumai:

Galima greitai surinkti duomenis iš didelio žmonių skaičiaus
Palyginti nebrangus metodas
Lengva standartizuoti ir palyginti rezultatus

Trūkumai:

Žmonės ne visada atsako sąžiningai (socialinio pageidaujamumo šališkumas – tendencija atsakyti taip, kaip „dera”)
Klausimų formuluotė gali veikti atsakymus
Negalima nustatyti priežastinių ryšių

Giluminis interviu

Kas tai?
Individualus, detalus pokalbis tarp tyrėjo ir tiriamojo, skirtas giliai suprasti žmogaus patirtį, mintis ir jausmus.

Tipai:

Struktūruotas interviu – visiems dalyviams pateikiami tie patys klausimai ta pačia tvarka.
Pusiau struktūruotas interviu – yra pagrindinių klausimų planas, tačiau tyrėjas gali lanksčiai klausti papildomų klausimų.
Nestruktūruotas interviu – laisvas pokalbis, kurio kryptį didžiąja dalimi lemia tiriamojo atsakymai.

Privalumai:

Gilus, niuansuotas supratimas
Galimybė aptikti netikėtas temas
Tinkamas jautrioms temoms

Trūkumai:

Užima daug laiko
Sunku palyginti skirtingų dalyvių atsakymus
Tyrėjo asmenybė gali veikti atsakymus

Atvejo analizė (Case study)

Kas tai?
Išsamus, detalus vieno asmens, grupės ar situacijos tyrimas.

Privalumai:

Labai gilus ir detalus supratimas
Galima tirti retus ar neprieinamus atvejus
Generuoja naujas hipotezes

Trūkumai:

Rezultatų negalima apibendrinti plačiajai populiacijai
Tyrėjo subjektyvumas gali paveikti interpretaciją

Garsiausias pavyzdys: Pacientas H.M. (Henry Molaison), kuriam 1953 metais buvo pašalinta dalis smegenų (hipokampas), siekiant sustabdyti epilepsiją. Po operacijos jis prarado gebėjimą formuoti naujus prisiminimus, tačiau senieji prisiminimai liko nepažeisti. Šis vienas atvejis iš esmės pakeitė mokslininkų supratimą apie atminties veikimą smegenyse ir parodė, kad skirtingi atminties tipai priklauso nuo skirtingų smegenų struktūrų.

Psichologiniai testai ir skalės

Kas tai?
Standartizuoti įrankiai, skirti matuoti psichologines savybes: asmenybės bruožus, intelektą, emocinę būseną, nuostatas, gebėjimus.

Populiariausi psichologiniai testai:

Didžiojo penketo (Big Five) asmenybės klausimynas – matuoja penkis pagrindinius asmenybės bruožus: atvirumą patyrimui, sąmoningumą, ekstraversiją, sutariamumą ir neuroticizmą.
Wechslerio intelekto skalė (WAIS) – plačiausiai naudojamas individualus intelekto testas suaugusiems.
Becko depresijos inventorius (BDI) – vertina depresijos simptomų sunkumą.
Minesotos daugiaaspektis asmenybės klausimynas (MMPI) – vienas išsamiausių asmenybės ir psichopatologijos testų.

Du svarbūs testų kokybės kriterijai:

Validumas – ar testas matuoja tai, ką teigia matuojantis? Intelekto testas turėtų matuoti intelektą, o ne, pavyzdžiui, skaitymo greitį.
Patikimumas (reliabilumas) – ar testas duoda nuoseklius rezultatus? Jei žmogus atlieka testą pirmadienį ir penktadienį, rezultatai turėtų būti panašūs (jei matuojama savybė nepasikeitė).

Kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai: du požiūriai į tą pačią realybę

Psichologijoje egzistuoja du pagrindiniai tyrimo paradigmos, ir jų skirtumas yra ne tik metodologinis, bet ir filosofinis.

Kiekybiniai tyrimai

Kiekybiniai tyrimai naudoja skaičius. Jie siekia objektyviai išmatuoti psichologinius reiškinius, nustatyti statistinius ryšius ir apibendrinti rezultatus didelėms populiacijoms.

Būdingi bruožai:

Didelis dalyvių skaičius (dešimtys, šimtai, kartais tūkstančiai)
Struktūruoti duomenų rinkimo įrankiai (klausimynai, testai, matavimo prietaisai)
Statistinė analizė
Rezultatai išreiškiami skaičiais, procentais, koreliacijos koeficientais
Tikslas – apibendrinti, prognozuoti, nustatyti dėsningumus

Pavyzdys: Tyrimas, kuriame 2000 žmonių pildė streso ir miego kokybės klausimynus, ir statistinė analizė parodė neigiamą koreliaciją (kuo daugiau streso, tuo prastesnis miegas).

Kokybiniai tyrimai

Kokybiniai tyrimai naudoja žodžius. Jie siekia suprasti žmonių patirtis, prasmes ir interpretacijas jų pačių perspektyvoje.

Būdingi bruožai:

Mažesnis dalyvių skaičius (nuo kelių iki keliasdešimties)
Lankstūs duomenų rinkimo metodai (interviu, stebėjimas, dienoraščiai)
Tematinė arba turinio analizė
Rezultatai pateikiami kaip temos, modeliai, citatos
Tikslas – suprasti, interpretuoti, atskleisti prasmes

Pavyzdys: Tyrimas, kuriame 15 žmonių, patyrusių perdegimą darbe, dalyvavo giluminiuose interviu, ir tyrėjai identifikavo tris pagrindines temas: kontrolės praradimo jausmą, vertybių konfliktą ir socialinės paramos trūkumą.

Kuris požiūris geresnis?

Nė vienas. Jie atsako į skirtingus klausimus. Kiekybinis tyrimas gali pasakyti, kad 40 % darbuotojų patiria perdegimo simptomus. Kokybinis tyrimas gali pasakyti, kaip jaučiasi perdegimą patiriantis žmogus ir kokias prasmes jis tam suteikia. Geriausios mokslinės programos derina abu požiūrius.

Eksperimentai, kurie pakeitė psichologijos istoriją

Psichologijos istorija kupina tyrimų, kurie ne tik praplėtė mokslines žinias, bet ir sukrėtė visuomenę, privertę permąstyti prielaidas apie žmogaus prigimtį.

Milgramo paklusnumo eksperimentas (1961)

Kontekstas: Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto pasaulį kamavo klausimas: kaip paprasti žmonės galėjo vykdyti tokias žiaurias komandas? Ar nacių karo nusikaltėliai buvo ypatingi sadistai, ar paprasčiausiai paklusnūs žmonės?

Tyrimo dizainas: Stanley Milgramas pakvietė dalyvius į Jeilio universitetą „mokymosi tyrimui”. Dalyviui buvo liepta mokyti kitą žmogų (iš tikrųjų – aktorių) žodžių porų ir bausti jį elektros šoku už kiekvieną klaidą. Šokai didėjo nuo 15 iki 450 voltų. Aktorius vaidino vis didesnį skausmą, šaukė, maldavo sustoti, galiausiai nutildavo. Šalia dalyvio stovėjo tyrėjas baltu chalatu, kuris ramiai kartojo: „Prašau, tęskite.”

Rezultatai: 65 % dalyvių nuėjo iki galutinės 450 voltų ribos. Ne todėl, kad jiems tai patiko – daugelis jautė stiprų stresą, nervingai juokėsi, prakaituodavo. Tačiau autoriteto buvimas nuslopindavo jų vidinį pasipriešinimą.

Ką tai atskleidė: Paklusnumas autoritetui yra daug stipresnis, nei tikisi dauguma žmonių. Situacijos galia dažnai viršija asmenybės bruožus. Paprasti, doroviški žmonės gali padaryti baisių dalykų, kai atsakomybė perkeliama ant autoriteto pečių.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas (1971)

Kontekstas: Philipas Zimbardo norėjo išsiaiškinti, ar kalėjimo žiaurumas kyla iš ten dirbančių ir kalinčių žmonių charakterio, ar iš pačios sistemos ir vaidmenų.

Tyrimo dizainas: 24 sveiki, psichologiškai stabilūs studentai buvo atsitiktinai paskirti į „kalinių” arba „prižiūrėtojų” vaidmenis ir patalpinti į Stanfordo universiteto rūsyje įrengtą imitacinį kalėjimą. Eksperimentas buvo suplanuotas dviem savaitėms.

Rezultatai: Per kelias dienas „prižiūrėtojai” pradėjo taikyti vis žiauresnes priemones: žeminti, bausti, atimti privilegijas. „Kaliniai” patyrė rimtą emocinį stresą – penki iš jų turėjo būti paleisti anksčiau laiko. Eksperimentas buvo nutrauktas po šešių dienų.

Ką tai atskleidė: Socialiniai vaidmenys ir aplinkos struktūra gali iš esmės pakeisti žmogaus elgesį per labai trumpą laiką. Žmonės „įauga” į savo vaidmenis greičiau ir giliau, nei kas galėtų tikėtis.

Pastaba: Šis eksperimentas vėliau sulaukė rimtos kritikos dėl metodologinių trūkumų. Zimbardo pats aktyviai dalyvavo procese kaip „kalėjimo viršininkas”, dalyviai galėjo būti veikiami jo lūkesčių, o kai kurie „prižiūrėtojai” vėliau teigė, kad tiesiog „vaidino”. Nepaisant kritikos, eksperimentas iškėlė svarbius klausimus apie situacijos galią.

Ascho konformiškumo eksperimentas (1951)

Kontekstas: Solomonas Aschas norėjo sužinoti, ar žmonės sutiks su akivaizdžiai klaidinga grupe.

Tyrimo dizainas: Dalyviui buvo parodoma kortelė su linija ir paprašoma nurodyti, kuri iš trijų kitų linijų yra tokio pat ilgio. Užduotis buvo labai paprasta – atsakymas buvo akivaizdus. Tačiau dalyvis sėdėjo grupėje su kitais žmonėmis (aktoriais), kurie sąmoningai rinkosi neteisingą atsakymą.

Rezultatai: 75 % dalyvių bent vieną kartą pasirinko akivaizdžiai neteisingą atsakymą, sutikdami su grupe. Vidutiniškai dalyviai klydo apie trečdalyje bandymų.

Ką tai atskleidė: Socialinis spaudimas gali priversti žmogų abejoti savo paties suvokimu ir pasirinkti akivaizdžiai klaidingą atsakymą, kad nesijaustų „kitoks”. Konformiškumas yra stipri jėga, veikianti net tada, kai grupė akivaizdžiai klysta.

Marshmallow eksperimentas (1972)

Kontekstas: Walteris Mischelis Stanfordo universitete tyrė vaikų gebėjimą atidėti pasitenkinimą.

Tyrimo dizainas: 4–6 metų vaikams buvo pasiūlytas vienas saldainis (marshmallow). Vaikui pasakyta: „Galite jį suvalgyti dabar. Bet jei palauksite 15 minučių, kol grįšiu, gausite du saldainius.” Tyrėjas išeidavo iš kambario, o vaiko elgesys buvo stebimas.

Rezultatai: Maždaug trečdalis vaikų sugebėjo palaukti visas 15 minučių. Ilgalaikiai tyrimai (dalyvių sekimas dešimtmečius) parodė, kad vaikai, kurie sugebėjo palaukti, vėliau turėjo aukštesnius akademinius pasiekimus, geresnę sveikatą ir geresnius socialinius įgūdžius.

Ką tai atskleidė: Gebėjimas atidėti pasitenkinimą (savikontrolė) yra svarbus prognozinis veiksnys ilgalaikei sėkmei. Šis gebėjimas susijęs su prefrontalinės žievės branda ir gali būti lavinamas.

Pastaba: Vėlesni tyrimai su didesnėmis ir įvairesnėmis imtimis parodė, kad pradinio tyrimo efektas buvo per daug sureikšmintas. Socioekonominis kontekstas (šeimos pajamos, aplinkos stabilumas) pasirodė turįs stipresnę įtaką ilgalaikiams rezultatams nei vien tik savikontrolė.

Rosenhan eksperimentas (1973)

Kontekstas: Davidas Rosenhanas norėjo patikrinti, ar psichiatrijos įstaigos gali atskirti psichiškai sveikus žmones nuo tikrai sergančių.

Tyrimo dizainas: Aštuoni sveiki savanoriai (tarp jų – psichologai, gydytojas, dailininkas) kreipėsi į psichiatrijos ligonines skųsdamiesi vienu simptomu: girdintys balsą, kuris sako „tuščia”. Patekę į ligoninę, jie pradėjo elgtis visiškai normaliai.

Rezultatai: Visi aštuoni buvo priimti. Septyneriems diagnozuota šizofrenija, vienam – maniakinė-depresinė psichozė. Vidutiniškai jie praleido ligoninėje 19 dienų (nuo 7 iki 52 dienų). Įdomu, kad kiti pacientai juos dažnai atpažindavo kaip „normalius”, tačiau personalas – ne.

Ką tai atskleidė: Diagnozės etiketė keičia suvokimą. Kai žmogus pažymimas kaip „šizofrenikas”, visas jo elgesys pradedamas interpretuoti per šios diagnozės prizmę. Normalūs veiksmai (pvz., užrašų rašymas) buvo dokumentuojami kaip patologiniai simptomai.

Bandūros „Bobo” lėlės eksperimentas (1961)

Kontekstas: Albertas Bandūra norėjo ištirti, ar vaikai mokosi agresyvaus elgesio stebėdami suaugusius.

Tyrimo dizainas: Vaikai buvo padalinti į grupes. Vieni stebėjo suaugusįjį, kuris agresyviai elgėsi su pripučiama „Bobo” lėle (mušė, spardė, šaukė), kiti stebėjo suaugusįjį, kuris žaidė ramiai, trečia grupė nematė jokio modelio.

Rezultatai: Vaikai, stebėję agresyvų modelį, vėliau elgėsi daug agresyviau – ne tik kopijavo konkrečius veiksmus, bet ir demonstravo naujų agresijos formų.

Ką tai atskleidė: Vaikai mokosi ne tik per tiesioginę patirtį, bet ir stebėdami kitų elgesį (socialinis mokymasis). Tai turi tiesiogines implikacijas klausimams apie smurto žiniasklaidoje poveikį vaikams.

Tyrimų etika: nuo nelaisvės iki apsaugos

Daugelis garsiausių psichologijos eksperimentų šiandien negalėtų būti pakartoti – ne todėl, kad jie buvo nemoksliški, o todėl, kad jie pažeidė etikos normas, kurios tuo metu dar nebuvo suformuluotos. Šie eksperimentai (ypač Milgramo ir Zimbardo) kaip tik ir paskatino sukurti griežtą etikos reguliavimo sistemą.

Šiuolaikiniai etikos principai

1. Informuotas sutikimas
Prieš dalyvaudamas tyrime, žmogus turi gauti aiškią, suprantamą informaciją apie:

Tyrimo tikslą ir procedūras
Galimus rizikos veiksnius ir diskomfortą
Savo teisę bet kada atsisakyti dalyvauti be jokių pasekmių
Kaip bus naudojami jo duomenys

Dalyvis turi laisvai ir sąmoningai sutikti dalyvauti. Jokio spaudimo, prievartos ar manipuliacijos.

2. Žalos vengimas
Tyrimas neturi sukelti fizinės ar psichologinės žalos dalyviams. Jei yra rizika, ji turi būti minimali ir proporcinga tyrimo naudai. Dalyviai turi būti informuoti apie galimą diskomfortą prieš tyrimą.

3. Konfidencialumas
Dalyvių asmeninė informacija turi būti saugoma. Tyrimo rezultatai pateikiami taip, kad nebūtų galima identifikuoti konkrečių dalyvių.

4. Debrifingas (aptarimas po tyrimo)
Po tyrimo dalyviai turi būti informuoti apie tikrąjį tyrimo tikslą, ypač jei buvo naudojamas klaidinimas (apgaulė). Tyrėjas turi atsakyti į klausimus ir pasirūpinti dalyvių emocine gerove.

5. Klaidinimo ribojimas
Klaidinimas (kai dalyviams pasakomas ne tikrasis tyrimo tikslas) leidžiamas tik tada, kai:

Be klaidinimo tyrimas negalėtų būti atliktas
Nauda viršija galimą diskomfortą
Po tyrimo atliekamas išsamus debrifingas

Etikos komitetai

Šiandien kiekviena mokslo institucija, atliekanti tyrimus su žmonėmis, turi etikos komitetą (dažnai vadinamą IRB – Institutional Review Board arba atitinkamu nacionaliniu pavadinimu). Šis komitetas peržiūri kiekvieną planuojamą tyrimą ir sprendžia, ar jis atitinka etikos normas, prieš leidžiant jį pradėti.

Etikos komitetas vertina:

Ar tyrimo nauda viršija galimą riziką?
Ar informuoto sutikimo procedūra yra tinkama?
Ar pažeidžiamų grupių (vaikų, pacientų, kalinių) apsauga yra pakankama?
Ar duomenų saugojimas atitinka konfidencialumo reikalavimus?

Specialios dalyvių grupės

Papildomas dėmesys skiriamas tyrimo dalyvių grupėms, kurios gali būti labiau pažeidžiamos:

Vaikai – reikia tėvų arba globėjų sutikimo ir vaiko pritarimo (kiek jo amžius leidžia suprasti situaciją).
Psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys – reikia įvertinti jų gebėjimą duoti informuotą sutikimą.
Kaliniai – reikia užtikrinti, kad dalyvavimas nėra prievartinis ar susietas su privilegijomis.
Studentai – reikia užtikrinti, kad dalyvavimas tyrime nėra privaloma kurso dalis.

Šiuolaikinių psichologinių tyrimų technologijos

Technologinis progresas atveria psichologams galimybes, apie kurias ankstesni tyrinėtojai galėjo tik svajoti.

Neurovaizdavimo technologijos

fMRI (funkcinė magnetinio rezonanso tomografija)
Matuoja smegenų kraujo srauto pokyčius, kurie rodo, kurios smegenų sritys yra aktyvios atliekant konkrečią užduotį. Leidžia „pamatyti” mąstymą realiu laiku.

Praktinis pritaikymas: fMRI tyrimai parodė, kad melavimas aktyvuoja daugiau smegenų sričių nei tiesos sakymas (melavimas reikalauja papildomo kognityvinio darbo – reikia ir prisiminti tiesą, ir sukurti alternatyvą, ir kontroliuoti savo elgesį).

EEG (elektroencefalografija)
Matuoja smegenų elektrinį aktyvumą per elektrodus, pritvirtintus prie galvos paviršiaus. Labai didelė laiko skiriamoji geba – gali fiksuoti pokyčius per milisekundes.

Praktinis pritaikymas: EEG naudojama tiriant miego stadijas, dėmesio procesus ir smegenų atsaką į skirtingus dirgiklius.

Elgesio stebėjimo technologijos

Akių judėjimo sekimas (eye-tracking)
Specialūs prietaisai seka, kur žmogus žiūri, kiek laiko fiksuoja žvilgsnį ir kaip akys juda per vizualinę medžiagą. Naudojama tiriant skaitymą, reklamos suvokimą, sprendimų priėmimą.

Veido išraiškų analizė
Programinė įranga, galinti automatiškai atpažinti emocines veido išraiškas – šypseną, surauktas antakius, nustebimą. Naudojama tiriant emocines reakcijas į filmų scenas, reklamas, politinius pranešimus.

Didelių duomenų (Big Data) tyrimai

Socialiniai tinklai, paieškos sistemos ir programėlės generuoja milžiniškus duomenų kiekius apie žmonių elgesį. Psichologai pradėjo naudoti šiuos duomenis tyrimams:

Socialinių tinklų turinio analizė – ką žmonių įrašai ir komentarai atskleidžia apie jų emocinę būseną ir asmenybę?
Paieškos užklausų analizė – paieškos tendencijos gali atskleisti visuomenės nerimą, interesus ir net psichikos sveikatos tendencijas.
Programėlių naudojimo duomenys – kaip ekrano laikas, socialinių tinklų naudojimas ir judėjimo modeliai koreliuoja su psichologine gerove?

Etiniai iššūkiai: Didelių duomenų tyrimai kelia naujus etikos klausimus. Ar žmonės sutinka, kad jų socialinių tinklų įrašai būtų analizuojami tyrimams? Kur yra riba tarp viešų ir privačių duomenų? 2014 m. „Facebook” emocijų eksperimentas (kai bendrovė sąmoningai manipuliavo 700 000 vartotojų naujienų srautu, kad ištirtų emocijų plitimą) sukėlė didžiulę etikos diskusiją.

Virtualios realybės (VR) tyrimai

Virtuali realybė leidžia sukurti kontroliuojamą, bet realistišką aplinką:

Fobijų gydymo tyrimai – pacientai gali palaipsniui veiktis su savo baimėmis saugioje virtualioje aplinkoje (aukštis, viešas kalbėjimas, vorai).
Empatijos tyrimai – VR leidžia žmogui „pabūti kito kailyje” – pavyzdžiui, patirti, kaip jaučiasi vyresnio amžiaus žmogus, kurio judėjimas yra ribotas.
Socialinės sąveikos tyrimai – galima kontroliuoti socialinės situacijos parametrus (pvz., pašnekovo veido išraišką, kūno kalbą) ir stebėti dalyvio reakcijas.

Replikacijos krizė: kai tyrimai nepasitvirtina

Pastaraisiais metais psichologiją sukrėtė vadinamoji „replikacijos krizė”. 2015 metais atliktas didelis projektas, kurio metu bandyta pakartoti 100 psichologijos tyrimų, parodė, kad tik apie 36–39 % jų rezultatai buvo sėkmingai pakartoti.

Kodėl tyrimai nepasitvirtina

Per mažos imtys – daugelis tyrimų buvo atlikti su per mažu dalyvių skaičiumi, todėl rezultatai buvo nestabilūs.
Publikacijos šališkumas – moksliniai žurnalai labiau linkę publikuoti tyrimus su „įdomiais” teigiamais rezultatais, o tyrimus, kurie nieko nerado, atmetinėja. Tai iškraipo mokslinę literatūrą.
P-hacking – tyrėjai kartais (sąmoningai ar nesąmoningai) manipuliuoja duomenimis, kol gauna statistiškai reikšmingą rezultatą, nors tikrasis efektas gali būti atsitiktinis.
HARKing (Hypothesizing After the Results are Known) – hipotezės formuluojamos po to, kai jau žinomi rezultatai, ir pateikiamos taip, tarsi būtų buvusios suformuluotos iš anksto.

Kaip mokslas reaguoja

Psichologijos bendruomenė aktyviai sprendžia šią problemą:

Išankstinis tyrimų registravimas – tyrėjai viešai skelbia savo hipotezes ir analizės planus prieš renkant duomenis, taip užkertant kelią manipuliacijoms.
Atvirosios prieigos duomenys – vis daugiau tyrėjų dalijasi savo neapdorotais duomenimis, kad kiti galėtų juos patikrinti.
Didesnis dėmesys imties dydžiui – šiuolaikiniai standartai reikalauja pakankamai didelių dalyvių grupių.
Replikacijos tyrimų vertinimas – moksliniai žurnalai pradeda publikuoti replikacijos tyrimus, net jei jų rezultatai neigiami.

Replikacijos krizė nėra psichologijos mokslo žlugimas – tai sveikintinas savitikros procesas, kuris ilgainiui stiprina mokslo kokybę.

Kaip psichologiniai tyrimai veikia kasdienį gyvenimą

Psichologiniai tyrimai nėra užrakinti laboratorijose. Jų rezultatai tiesiogiai veikia daugelį gyvenimo sričių, kartais net nežinant apie tai.

Švietimas

Kartojimo su tarpais efektas – tyrimai parodė, kad informacija geriau įsimenama, kai mokymasis paskirstomas per kelis seansus su pertraukomis, o ne sutelkiamas į vieną ilgą sesiją. Dėl šių tyrimų keičiamos mokymosi programos ir kuriamos programėlės (pvz., Anki, Quizlet).
Augimo mąstysena (growth mindset) – Carol Dweck tyrimai parodė, kad vaikai, kurie tiki, jog intelektas gali augti per pastangas, pasiekia daugiau nei tie, kurie mano, kad intelektas yra fiksuotas. Šis atradimas keičia pedagogikos praktikas daugelyje mokyklų.

Darbo aplinka

Motyvacijos tyrimai – Deci ir Ryano savideterminacijos teorija parodė, kad autonomija, kompetencijos jausmas ir ryšys su kolegomis yra stipresni motyvatoriai nei vien tik finansinis atlygis. Tai keičia organizacijų valdymo praktikas.
Sprendimų priėmimo tyrimai – Kahnemano ir Tversky darbai apie kognityvinius šališkumus tiesiogiai pritaikomi versle, finansuose ir viešojoje politikoje.

Psichikos sveikata

Kognityvinė elgesio terapija (KET) – vienas efektyviausių psichoterapijos metodų, kurio veiksmingumas patvirtintas šimtais tyrimų su skirtingomis populiacijomis ir diagnozėmis.
Mindfulness (sąmoningumo) tyrimai – moksliniai duomenys parodė, kad reguliari meditacijos praktika mažina stresą, nerimą ir depresijos simptomus. Tai paskatino sąmoningumo programų integraciją į sveikatos priežiūros sistemas.

Visuomenės politika

„Nudge” (pastūmėjimo) teorija – Richardo Thalerio ir Casso Sunsteino darbai, paremti elgsenos psichologijos tyrimais, parodė, kad maži aplinkos pokyčiai gali reikšmingai paveikti žmonių sprendimus (pvz., sveikesnio maisto išdėstymas valgyklos pradžioje padidina jo pasirinkimą). Daugelis vyriausybių sukūrė „elgsenos komandas” (behavioural insights teams), kurios taiko šiuos principus viešojoje politikoje.

Kaip kritiškai vertinti psichologinius tyrimus

Gyvenant informacijos amžiuje, gebėjimas kritiškai vertinti mokslinius teiginius yra neįkainojamas. Štai keli praktiniai klausimai, kuriuos verta užduoti skaitant apie psichologinį tyrimą:

1. Kas atliko tyrimą ir kur jis publikuotas?
Tyrimai, publikuoti recenzuojamuose moksliniuose žurnaluose, yra patikimesni nei tie, kurie pasirodo tik žiniasklaidos antraštėse.

2. Kokia buvo imtis?
Tyrimas su 20 dalyvių yra daug mažiau patikimas nei tyrimas su 2000 dalyvių. Maža imtis gali duoti iškraipytus rezultatus.

3. Koreliacija ar priežastingumas?
Jei straipsnyje teigiama, kad „X sukelia Y”, patikrinkite, ar tai buvo eksperimentinis tyrimas (gali nustatyti priežastingumą), ar koreliacinis (gali tik parodyti ryšį).

4. Ar tyrimas buvo pakartotasmis?
Vieno tyrimo rezultatai, kad ir kokie įspūdingi, nėra galutinė tiesa. Ieškokite, ar kiti tyrėjai gavo panašius rezultatus.

5. Kas finansavo tyrimą?
Finansavimo šaltinis gali sukelti interesų konfliktą. Tyrimai, finansuojami suinteresuotų pramonės šakų, turi būti vertinami su didesne atsarga.

6. Ar antraštė neiškraipo tyrimo rezultatų?
Žiniasklaidos antraštės dažnai supaprastina ar perdeda tyrimo išvadas. Pasistenkite perskaityti patį tyrimą ar bent jo santrauką (abstraktą), o ne tik žiniasklaidos interpretaciją.

Ką galite padaryti jau šiandien

Psichologinių tyrimų supratimas suteikia gebėjimą aiškiau matyti pasaulį – ne per stereotipų ar intuicijos filtrą, o per mokslinių duomenų prizmę.

Trys žingsniai, kuriuos galite pradėti šiandien:

Kvestionuokite „savaime suprantamus” dalykus – kitą kartą, kai išgirsite teiginį apie žmogaus elgesį („Vaikai mokosi geriausiai per žaidimą”, „Stresingi terminai padidina produktyvumą”), paklauskite: kokie moksliniai duomenys tai patvirtina? Ar tai tik populiarus mitas?
Stebėkite savo elgesį kaip tyrėjas – pasirinkite vieną savaitę ir stebėkite vieną savo elgesio aspektą: kiek kartų per dieną patikrinate telefoną, kaip jūsų nuotaika kinta priklausomai nuo miego trukmės, kokiose situacijose jaudinatės labiausiai. Tiesiog fiksuokite – be vertinimo.
Skaitykite pirminius šaltinius – kai socialiniuose tinkluose pasidalins „mokslininkai įrodė, kad…”, pabandykite rasti originalų tyrimą. Dažnai pamatysite, kad tikrovė yra niuansuotesnė ir įdomesnė nei antraštė.

Psichologiniai tyrimai primena, kad žmogus yra sudėtingesnis, nei bet kuri viena teorija gali aprašyti, ir kad mokslinis smalsumo jausmas yra geriausias įrankis tam sudėtingumui suprasti.

Skleiskite meilę