Įsivaizduokite: jūs sėdite priešais žmogų, kuris jums svarbus. Jis pasakoja apie savo dieną, apie tai, kas jam rūpi. Jūs linksite galvą, kartais pasakote „aha” ir „suprantu.” Tačiau jūsų galvoje tuo metu vyksta visai kas kita: galvojate apie rytojaus susitikimą, apie neišsiųstą el. laišką, apie vakarienės planą. Kai pašnekovas baigia kalbėti, jūs pasakote kažką, kas visiškai nesusiję su tuo, ką jis ką tik pasakė. Jis nutyla. Kažkas tarp jūsų atšąla. Nei vienas nesuprantate, kodėl.
Tai ir yra bendravimo klaida. Ne dramatiška, ne garsi, ne matoma. Tyli, kasdienė, beveik nepastebima. Ir būtent todėl pavojinga.
Bendravimo klaidos retai atrodo kaip klaidos tą akimirką, kai jas darome. Jos atrodo kaip normalus elgesys, kaip „tiesiog taip susiklostė”, kaip „jis pats turėjo suprasti.” Tačiau pakartojamos dešimtis ir šimtus kartų, jos palengva ardo santykius, silpnina pasitikėjimą ir didina emocinę distanciją tarp žmonių.
Šiame straipsnyje išnagrinėsime 15 dažniausių bendravimo klaidų, kurias daro beveik visi. Kiekvienos klaidos atveju pamatysite, kaip ji atrodo praktikoje, kodėl ji tokia žalinga ir ką konkrečiai galite daryti kitaip jau nuo šiandien.
Kodėl verta žinoti savo bendravimo klaidas
Daugelis žmonių, paklausti „ar tu gerai bendraujanti?”, atsakytų teigiamai. Tai natūralu: bendraujame kiekvieną dieną, tai atrodo taip pat savaime suprantama kaip vaikščiojimas ar kvėpavimas. Tačiau tai, kad darome kažką dažnai, nereiškia, kad darome tai gerai.
Bendravimo klaidų atpažinimas suteikia keletą konkrečių privalumų:
Mažiau konfliktų. Dauguma ginčų santykiuose, darbe ir šeimoje kyla ne dėl turinio nesutarimo, o dėl to, kaip informacija buvo perduota ar priimta. Pašalinus komunikacijos klaidas, konflikto šaltinis dažnai išnyksta.
Stipresni santykiai. Žmonės nori būti šalia tų, su kuriais jaučiasi suprasti ir gerbiami. Kai bendraujate be pagrindinių klaidų, natūraliai pritraukiate ir išlaikote stipresnius ryšius.
Geresnė savijauta. Prastai pabendravus dažnai liekame su nemaloniu jausmu: „kodėl aš taip pasakiau?”, „kodėl jis taip reagavo?”, „kažkas buvo ne taip.” Geresnis bendravimas reiškia mažiau tokių momentų.
Profesinė sėkmė. Bendravimo įgūdžiai yra viena dažniausiai minimų kompetencijų darbo skelbimuose. Žmogus, kuris moka aiškiai komunikuoti, klausytis ir spręsti nesutarimus, turi pranašumą beveik bet kurioje profesijoje.
Klaida Nr. 1: Klausymas, kuris nėra klausymas
Tai pati dažniausia ir pati žalingiausia bendravimo klaida. Ne todėl, kad ji yra rimčiausia, o todėl, kad ji vyksta nuolat, beveik kiekviename pokalbyje.
Kaip ši klaida atrodo praktikoje
- Žmogus kalba, o jūs tuo metu galvoje formuojate savo atsakymą.
- Pašnekovas pasakoja apie savo patirtį, o jūs laukiate pauzės, kad galėtumėte papasakoti savo.
- Jūs žiūrite į telefoną „tik sekundei”, kol kitas kalba.
- Po pokalbio negalite pakartoti, ką pašnekovas pasakė, nes tikrai neklausėte.
- Atsakote į tai, ką manote pašnekovą sakant, o ne į tai, ką jis iš tiesų sakė.
Kodėl tai vyksta
Mūsų smegenys apdoroja informaciją greičiau, nei kitas žmogus kalba. Šis „greičio skirtumas” sukuria tuštumą, kurią protas užpildo savo mintimis, planais, vertinimais. Rezultatas: fiziškai esame pokalbyje, bet psichologiškai esame kitur.
Kita priežastis: daugelis žmonių klausymą supranta kaip laukimą. Laukimą, kol galės pasakyti tai, ką nori. Tai nėra klausymasis. Tai yra eilės laukimas.
Kuo tai kenkia
Žmogus, kuris nesijaučia išklausytas, praranda norą dalintis. Jis pradeda kalbėti mažiau, kalbėti paviršutiniškiau, vengti sunkių temų. Laikui bėgant tai sukuria emocinę distanciją: du žmonės gyvena po vienu stogu arba dirba tame pačiame kabinete, bet nebesidalina tuo, kas jiems iš tiesų rūpi.
Kaip taisyti
„Pilno buvimo” praktika. Kai kitas kalba, sąmoningai nuspręskite: „Šią minutę aš tik klausau. Negalvoju, ką pasakysiu. Tik primu tai, ką girdžiu.” Tai reikalauja treniruotės, nes protas natūraliai bėga kitur.
Perfrazavimo technika. Po svarbiausio pašnekovo sakinio pakartokite savo žodžiais: „Jei teisingai supratau, tu sakai, kad…” Tai priverčia klausytis tikrai ir leidžia pašnekovui patvirtinti arba patikslinti.
Telefonas: ne ant stalo, o kišenėje. Net jei jo neliečiate, telefonas regos lauke veikia kaip nuolatinis viliotinis. Padėkite jį taip, kad nematytumėte ekrano.
Klaida Nr. 2: Pertraukinėjimas
Pertraukinėjimas yra garsioji klausymosi sesuo. Kai pertraukiate žmogų, jūs siunčiate aiškią žinutę: „Tai, ką aš noriu pasakyti, yra svarbiau nei tai, ką tu sakei.”
Kaip ši klaida atrodo praktikoje
- Pašnekovas dar nebaigė sakinio, o jūs jau pradėjote savo.
- Girdite pirmą pokalbio dalį ir „suprantate, kur jis eina”, todėl nebeleidžiate jam baigti.
- Sujaudinti ar supykę pradedote kalbėti ant kito žmogaus žodžių.
- Susirinkime keliate ranką ir pradedate kalbėti, kol kolega dar formuluoja savo mintį.
Kodėl žmonės pertraukia
Dažnai tai nėra sąmoningas nepagarbus gestas. Pertraukimas kyla iš:
- Entuziazmo. Jūs taip susidomėjote tema, kad negalite sulaikyti savo reakcijos.
- Baimės pamiršti. Bijote, kad prarasite savo mintį, jei palauksite.
- Įpročio. Šeimoje, kurioje augote, pertraukimas galėjo būti norma, ir jūs to net nesuvokiate.
- Noro padėti. Manote, kad jau žinote sprendimą ir norite jį pateikti kuo greičiau.
Kuo tai kenkia
Pertraukiamas žmogus jaučia frustraciją, kuri ilgainiui virsta noru nebendrauti. Jei tai vyksta santykiuose, partneris pradeda vengti sunkių pokalbių. Jei darbe, kolegos pradeda kalbėti mažiau susirinkimuose. Jei su vaikais, vaikai nustoja pasakoti, kas vyksta jų gyvenime.
Kaip taisyti
Trijų sekundžių taisyklė. Kai pašnekovas baigia kalbėti, palaukite tris sekundes prieš atsakydami. Tai atrodo ilgai (iš pradžių), bet sukuria erdvę kitam žmogui pridėti dar vieną mintį ir parodo, kad jūs tikrai klausėte.
Jei bijote pamiršti mintį: trumpai užsirašykite vieną žodį ant lapo. Ne visą sakinį, tik raktinį žodį, kuris padės prisiminti. Ir toliau klausykitės.
Pastebėkite momentą. Kai pajuntate impulsą pertraukti, sąmoningai sustabdykite save ir pasakykite sau: „Jis dar nebaigė. Aš palauksiu.” Pirmą savaitę tai reikės daryti dešimtis kartų per dieną. Po mėnesio tai taps natūraliau.
Klaida Nr. 3: Skubotos išvados ir spėlionės
Ši klaida vyksta galvoje, dar prieš atidarant burną. Jūs girdite dalį to, ką pašnekovas sako, ir jūsų protas „užbaigia” mintį pats, remdamasis savo patirtimi, nuostatomis ar baimėmis.
Kaip tai atrodo praktikoje
- Partneris sako „reikia pasikalbėti”, o jūsų galvoje iškart susiformuoja: „ji nori skirtis.”
- Viršininkas sako „galime aptarti tavo poziciją?”, o jūs jau manote: „mane atleidžia.”
- Draugas neatsako į žinutę valandą, o jūs nusprendžiate: „jis ant manęs pyksta.”
- Kolega siūlo kitokį sprendimą, o jūs interpretuojate: „jis mano, kad aš nekompetentingas.”
Kodėl tai vyksta
Žmogaus smegenys yra „prognozavimo mašina.” Jos nuolat bando nuspėti, kas nutiks toliau, remdamosis ankstesne patirtimi. Tai gali būti naudinga (pavyzdžiui, nujaučiant pavojų), bet pokalbiuose tai dažnai sukuria problemas, nes jūsų „prognozė” dažnai yra neteisinga.
Ypač dažnai tai vyksta, kai:
- Esate pavargę arba strese (smegenys renkasi trumpiausius kelius).
- Turite ankstesnės neigiamos patirties su tuo žmogumi.
- Jaučiatės nesaugūs (tuomet protas linkęs interpretuoti situacijas negatyviai).
Kuo tai kenkia
Skubotos išvados sukelia reakcijas, kurios neatitinka tikrosios situacijos. Jūs pykstate dėl to, ko pašnekovas net nepasakė. Gintatės nuo puolimo, kurio nėra. Užsidarote nuo pokalbio, kuris galėjo būti konstruktyvus.
Tai ypač žalinga santykiuose, kur abu partneriai pradeda reaguoti ne į tai, ką kitas sako, o į tai, ką mano kitą sakant. Pokalbis virsta dviejų vidinių monologų konfliktu, kuriame nė vienas tikrai negirdi kito.
Kaip taisyti
Sustokite ir patikrinkite. Kai pastebite, kad jūsų galvoje susiformavo interpretacija, užduokite paprastą klausimą: „Ar teisingai supratau, kad tu…?” Šis klausimas per 5 sekundes gali išgelbėti nuo valandos ginčo.
Atskirkite faktą nuo interpretacijos. Faktas: „Jonas neatsakė į mano žinutę.” Interpretacija: „Jonas ant manęs pyksta.” Mokykitės pastebėti momentą, kai protas pereina nuo fakto prie spėjimo, ir sustokite tame taške.
Rinktis geriausią interpretaciją. Jei nežinote tikros priežasties (o dažniausiai nežinote), sąmoningai pasirinkite neutraliausią ar pozityviausią versiją. „Galbūt jis tiesiog užsiėmęs” yra sveikesnė prielaida nei „jis mane ignoruoja.”
Klaida Nr. 4: Kritika, nukreipta į žmogų, o ne į elgesį
Tai viena destruktyviausių bendravimo klaidų, nes ji puola ne tai, ką žmogus padarė, o tai, kas jis yra. O kai puolama tapatybė, gynybinė reakcija yra beveik neišvengiama.
Skirtumas, kuris keičia viską
Kritika, nukreipta į žmogų:
- „Tu esi neorganizuotas.”
- „Tu visada viską sugadini.”
- „Tu esi per jautrus.”
- „Tu esi kaltas dėl visko.”
Grįžtamasis ryšys, nukreiptas į elgesį:
- „Pastebėjau, kad paskutiniame projekte terminai buvo viršyti. Kas tam turėjo įtakos?”
- „Kai šiandien pristatyme praleidi duomenis apie klientų atsiliepimus, prezentacija prarado dalį įtikinamumo.”
- „Kai tu taip reaguoji, man tampa sudėtinga tęsti pokalbį.”
Pirmas variantas sukelia gėdą ir norą gintis. Antras sukuria galimybę pokyčiui.
Kodėl kritikuojame žmogų, o ne elgesį
- Tai lengviau. „Tu esi blogas” yra paprastesnis sakinys nei „šioje konkrečioje situacijoje tavo pasirinkimas turėjo neigiamų pasekmių, ir štai kodėl.”
- Emocijos perima viršų. Kai esame pikti, natūralu generalizuoti: „visada”, „niekada”, „esi toks.”
- Modelis iš vaikystės. Jei augote šeimoje, kur tėvai sakydavo „tu blogas vaikas” vietoj „tai, ką padarei, nebuvo tinkama”, perimate tą patį modelį.
Kaip taisyti
SBI modelis (Situacija, Elgesys, Poveikis):
- Situacija: „Vakar susirinkime…”
- Elgesys: „…kai pertraukei Rūtą vidury sakinio…”
- Poveikis: „…ji nustojo dalintis savo idėja, ir mes praradome vertingą perspektyvą.”
Šis modelis neleidžia nukrypti nuo konkrečios situacijos į bendrus apibūdinimus. Jis yra konkretus, nesudaro įspūdžio asmeninio puolimo ir kviečia pokalbį apie pokytį.
Venkite žodžių „visada” ir „niekada.” Šie žodžiai yra generalizacijos, kurios beveik niekada nėra teisingos ir beveik visada sukelia gynybą.
Klaida Nr. 5: Emocijų sprogimas pokalbyje
Emocijos yra natūrali ir vertinga žmogaus dalis. Tačiau kai jos perima pokalbio kontrolę, komunikacija nustoja būti komunikacija ir tampa emociniu protrūkiu.
Kaip tai atrodo praktikoje
- Pokalbis dėl neišplautos lėkštės per 3 minutes pereina prie „tu niekada manęs negerbi.”
- Kolegos pastaba apie ataskaitą sukelia pykčio protrūkį ir koridoriuje girdimą „o kas tu toks, kad man sakytum?!”
- Po vienos nesėkmingos dienos grįžtate namo ir „iškraunate” emocijas ant šeimos narių, kurie niekuo dėti.
- Verkiate tarp kolegos pokalbio metu, nors situacija to objektyviai nereikalauja, ir po to gėdijatės.
Kodėl emocijos „sprogo”
Dažniausiai emocinis protrūkis nėra apie tą konkrečią situaciją. Jis yra apie sukauptą emocinį krūvį: savaitę nutylėtą nusivylimą, mėnesį kauptą pyktį, ilgalaikę nepasitenkinimą, kuris rado „angą” per vieną mažą incidinentą.
Kita priežastis: fizinė būsena. Miego trūkumas, alkis, fizinis nuovargis arba liga mažina emocinės reguliacijos gebėjimą. Tai, ką ramiai ištvertumėte pailsėjusi, gali tapti „paskutiniu lašu”, kai esate fiziškai nualinti.
Kuo tai kenkia
Emocinis protrūkis neretai baigiasi žodžiais ar veiksmais, kurių vėliau gailitės. Ir nors galite atsiprašyti, žodžiai, pasakyti pykčio akimirką, dažnai lieka atmintyje ilgiau nei atsiprašymas.
Be to, jei emocijų protrūkiai kartojasi, aplinkiniai pradeda „vaikščioti ant pirštų galų” šalia jūsų: bijo pasakyti tikrą nuomonę, vengia sunkių temų, slepia informaciją. Tai kuria aplinką, kurioje tikras bendravimas tampa neįmanomas.
Kaip taisyti
Atpažinkite „eskalatoriaus momentą.” Tai akimirka, kai jaučiate, kad emocija pradeda kilti. Širdis plaka greičiau, veidas kaista, raumenys įsitempia, balsas kyla. Jei pagaunate šį momentą, turite pasirinkimą: leisti emocijai perimti kontrolę ar padaryti pauzę.
Pauzės technika. „Man reikia minutės” arba „galime tęsti šį pokalbį po pusvalandžio?” yra visiškai priimtini teiginiai. Tai nėra bėgimas nuo problemos. Tai sąmoningas sprendimas spręsti problemą tada, kai galite tai padaryti produktyviai.
Kasdienė emocijų „higiena.” Jei nuolat slopinate emocijas ir niekada jų neapdorojate, protrūkiai bus neišvengiami. Raskite reguliarų būdą „iškrauti” emocinį krūvį: pokalbis su artimu žmogumi, sportas, rašymas, psichologo konsultacija. Tai mažina tikimybę, kad emocijos „sprogs” netinkamu momentu.
Klaida Nr. 6: Neverbalinių signalų ignoravimas
Žodžiai sudaro tik dalį pokalbio. Likusi dalis yra tonas, veido išraiška, akių kontaktas, kūno laikysena, gestai. Kai ignoruojate šiuos signalus, prarandate didelę dalį informacijos, kurią pašnekovas jums siunčia.
Kaip tai atrodo
- Kolega sako „gerai, sutinku”, bet jo veidas ir balsas sako priešingai. Jūs priimate žodžius ir nustembate, kai vėliau pasirodo, kad jis nesutiko.
- Partnerė sako „nieko tokio”, bet jos kūno kalba rodo įsiskaudinimą. Jūs priimate „nieko tokio” paraidžiui ir nustembate, kai vėliau vakare kyla konfliktas.
- Pristatymo metu auditorija žiūri į telefonus, žiovauja ir nenustoja judėti kėdėse. Jūs tęsiate kalbą nekeisdami nieko, nes nesekate neverbalinių signalų.
Kodėl tai vyksta
Kai kurie žmonės natūraliai geriau skaito kūno kalbą, kiti blogiau. Tačiau daugeliu atvejų priežastis yra paprastesnė: mes per daug susitelkiame į žodžius ir per mažai dėmesio skiriame tam, kas vyksta „už žodžių.”
Skaitmeniniame amžiuje ši problema stiprėja, nes vis daugiau pokalbių vyksta raštu (žinutės, el. paštas), kur neverbalinių signalų iš viso nėra.
Kaip taisyti
Stebėkite „žodžių ir kūno” neatitikimus. Kai žodžiai sako vieną, o kūnas kitą, dažniausiai kūnas sako tiesą. Jei pastebite neatitikimą, švelniai paklauskite: „Sakai, kad viskas gerai, bet atrodo, kad kažkas vis dėlto neduoda ramybės. Ar nori pakalbėti?”
Praktikuokite stebėjimą. Kavinėje, transporte, susirinkime stebėkite žmonių kūno kalbą. Bandykite atspėti jų emocinę būseną pagal tai, ką matote. Tai lavina jūsų emocinį radarą.
Klaida Nr. 7: Neaiškus kalbėjimas
Jūs žinote, ką norite pasakyti. Tačiau tai, ką pasakote, ir tai, ką pašnekovas supranta, gali būti du skirtingi dalykai. Neaiški komunikacija yra vienas produktyviausių nesusipratimų šaltinių.
Kaip tai atrodo
- „Reiktų kažką su tuo padaryti” (ką? kas? iki kada?).
- „Būtų gerai, jei atsižvelgtum į mano poreikius” (kokius konkrečiai?).
- „Padaryk tą ataskaitą” (kokiu formatu? su kokiais duomenimis? kam skirta?).
- „Man nepatinka, kaip tu elgiesi” (kas konkrečiai nepatinka? kokiose situacijose?).
Kodėl tai vyksta
Mūsų galvoje mintis yra aiški, nes mes turime visą kontekstą. Tačiau kai ją perkeliame į žodžius, dalis konteksto dingsta. Mes manome, kad pasakėme viską, nes galvoje viskas buvo aišku. Pašnekovas gauna tik žodžius be konteksto ir turi „užpildyti spragas” pats, dažnai neteisingai.
Kaip taisyti
Konkretumas yra pagarba. Kuo tiksliau suformuluojate savo mintį, tuo mažiau vietos paliekate nesusipratimui. Vietoj „padėk man” pasakykite „ar galėtum iš parduotuvės parvežti pieną ir duoną?” Vietoj „pagerink ataskaitą” pasakykite „pridėk pardavimų palyginimą su praėjusiu ketvirčiu ir pakeisk grafiką iš stulpelinės į linijinę.”
Tikrinimo klausimas. Po svarbaus pokalbio paklauskite: „Ar galėtum pakartoti, kaip supratai, ką paprašiau?” Tai ne paternalizmas, tai prevencija nuo nesusipratimų, kurie kainuotų daug daugiau.
Klaida Nr. 8: Noras visada būti teisiam
Ši klaida paverčia pokalbį konkurencija. Kai jūsų tikslas yra „laimėti” diskusiją, o ne suprasti kitą žmogų ar rasti sprendimą, bendravimas tampa kova, kurioje vienas turi pralaimėti.
Kaip tai atrodo
- Ginčijatės dėl faktų, kurie neturi praktinės reikšmės, tik todėl, kad norite būti teisūs.
- Negalite pasakyti „gali būti, kad klystu” net tada, kai viduje jaučiate, kad kitas turi teisingą pastabą.
- Po diskusijos jaučiatės laimėję, bet santykiai pablogėjo.
- Naudojate sarkazmą, retorinius klausimus arba „o atsimeni, kai tu…” kaip ginklus ginče.
Kodėl tai vyksta
Daugeliui žmonių prisipažinti, kad klysta, jaučiasi kaip prarasti orumą. Tai susiję su saviverte: jei mano vertė priklauso nuo to, ar aš teisus, tai pripažinti klaidą reiškia pripažinti, kad esu mažiau vertas.
Tai ypač stipru žmonėms, kurie augo aplinkoje, kur klaidos buvo baudžiamos, o „teisumas” buvo vienintelis būdas jaustis saugiai.
Kaip taisyti
Pakeiskite vidinį klausimą. Vietoj „kaip man įrodyti, kad esu teisus?” klauskite „kas padėtų mums abiems geriau suprasti situaciją?” Šis pokytis keičia viso pokalbio kryptį.
Praktikuokite frazę „gali būti, kad tu teisus.” Pirmą kartą ją ištarti bus sunku. Antrą kartą šiek tiek lengviau. Po dešimties kartų pastebėsite, kad pasakyti tai neatima nieko iš jūsų vertės, bet prideda daug prie santykių kokybės.
Mokykitės atskirti nuomonę nuo tapatybės. Jūsų nuomonė apie konkrečią temą nėra jūs. Ją galima pakeisti gavus naują informaciją, ir tai nėra pralaimėjimas. Tai yra augimas.
Klaida Nr. 9: Empatijos trūkumas
Empatija yra gebėjimas suprasti, ką kitas žmogus jaučia, ir atitinkamai reaguoti. Kai jos trūksta, pokalbiai tampa šalti, mechaniniai ir netenka žmogiškumo.
Kaip trūkumas atrodo
- Draugas pasakoja apie sunkumą, o jūs iškart pereinate prie sprendimų: „Na, tau reikia padaryti šitaip.” Jūs praleidote tai, kas buvo tikrai pasakyta: „Man blogai, ir norėčiau, kad kažkas tai suprastų.”
- Kolega sako, kad yra pervargęs, o jūs atsakote: „Visi pavargę, tiesiog reikia pasistengti.”
- Vaikas ateina liūdnas, o jūs sakote: „Nėra čia dėl ko liūdėti.” Vaiko jausmas nuvertinamas, ir jis mokosi: „Mano jausmai nesvarbūs.”
- Partneris išreiškia nusivylimą, o jūs iškart pradedate gintis, vietoj to, kad pirma suprastumėte jo perspektyvą.
Kodėl empatija „išsijungia”
Kartais tai yra temperamento klausimas: kai kuriems žmonėms empatija ateina natūraliau nei kitiems. Tačiau dažniausiai empatijos trūkumas atsiranda dėl:
- Perdegimo. Kai esate emociškai išsekę, nebelieka energijos suprasti kitų jausmus.
- Skubėjimo. Empatija reikalauja laiko: sustoti, įsiklausyti, pajausti. Kai skubate, šį žingsnį praleidžiate.
- Gynybos. Kai kito žmogaus jausmas kelia nemalonų jausmą jums pačiam (kaltę, gėdą, bejėgiškumą), natūralu „atjungti” empatiją ir pereiti prie logikos arba gynybos.
Kaip taisyti
Prieš reaguodami, paklauskite savęs: „Ką jis jaučia?” Ne „ką jis sako”, ne „ką jis turėtų daryti”, o „ką jis jaučia šiuo metu.” Šis klausimas perkelia dėmesį nuo turinio prie žmogaus.
Mokykitės sakyti „suprantu, kad tai tau sunku” prieš bet kokį patarimą ar reakciją. Šis sakinys neįpareigoja jus sutikti, pateisinti ar ką nors daryti. Jis tiesiog parodo, kad matote kito žmogaus patirtį. Ir dažnai to pakanka.
Klaida Nr. 10: Telefonas kaip trečiasis pokalbio dalyvis
Ši klaida yra šiuolaikinė, bet jos poveikis santykiams yra toks pat senas kaip pats bendravimas: tai yra dėmesio trūkumas, užmaskuotas technologiniu įpročiu.
Kas tikrai vyksta, kai žiūrite į telefoną pokalbio metu
Jūs manote: „tik sekundei pasižiūriu, kas parašė.” Pašnekovas mato: „jam kažkas kita yra svarbiau nei aš.” Ir nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne. Svarbu, kaip tai jaučiasi kitam žmogui.
Tyrimai rodo, kad net telefonas, padėtas ekranu aukštyn ant stalo (be jokio naudojimo), mažina pokalbio kokybę. Vien jo buvimas regos lauke veikia kaip nuolatinis priminimas: „ten gali būti kažkas svarbaus.” Ir dėmesys fragmentuojasi.
Kaip taisyti
Taisyklė yra paprasta: kai kalbatės su žmogumi, kuris jums svarbus, telefonas yra nematomas. Kišenėje, rankinėje, kitame kambaryje. Ne ant stalo, ne rankoje, ne „šalia, bet neliečiu.”
Klaida Nr. 11: Kalbėjimas tik apie save
Pokalbis yra dviejų (ar daugiau) žmonių procesas. Kai vienas žmogus nuolat kalba tik apie save, savo patirtis, savo nuomonę ir savo gyvenimą, kitas tampa auditorija, o ne pašnekovas.
Kaip tai atrodo
- Draugas pasakoja apie savo kelionę, o jūs po dviejų sakinių perimame pokalbį: „O aš, kai buvau Ispanijoje…”
- Kolega dalinasi profesine problema, o jūs paverčiate pokalbį savo problemų pristatymu.
- Visame pokalbyje neužduodate nė vieno klausimo kitam žmogui.
Kodėl tai vyksta
Dažniausiai tai nėra narcisizmas. Tai tiesiog įprotis ir nežinojimas, kad tai kelia problemą. Žmonės kalba apie save, nes tai yra temą, kurią geriausiai išmano. Be to, pasidalijimas savo patirtimi gali atrodyti kaip ryšio kūrimas: „Aš irgi tai patyriau!”
Tačiau kai tai vyksta nuolat, pašnekovas pradeda jaustis nematomas. Jis mato: „Nepaisant to, ką pasakoju, pokalbis visada grįžta prie jo.”
Kaip taisyti
Stebėkite pokalbio balansą. Po pokalbio paklauskite savęs: „Kiek laiko kalbėjau aš, kiek kitas?” Jei santykis stipriai jūsų pusėn, kitą kartą sąmoningai daugiau klausykite ir klauskite.
Užduokite tęsinius klausimus. Vietoj to, kad reaguotumėte savo istorija, paklauskite: „Ir kas nutiko toliau?”, „Kaip tu jauteisi tuo metu?”, „Ką nusprendei daryti?” Šie klausimai parodo tikrą susidomėjimą ir leidžia kitam žmogui jaustis matomam.
Klaida Nr. 12: Kaltinimai vietoj „aš” teiginių
Tai yra klaida, kuri paverčia net teisingą pastabą ginču. Kai sakote „tu niekada…”, „tu visada…”, „tu esi…”, pašnekovas girdi puolimą ir natūraliai pradeda gintis. Po to pokalbis virsta kaltinimų ir gynybos pingpongu, kuriame niekas niekada nelaimi.
Praktinis skirtumas
Kaltinimas: „Tu niekada nepadedi namie.”
„Aš” teiginys: „Aš jaučiuosi pervargusi, kai po darbo dienos turiu viena tvarkyti visus namų darbus. Man reikėtų pagalbos.”
Pirmas variantas užkrauna kaltę ir sukelia norą teisintis arba pulti atgal. Antras variantas aprašo jūsų patirtį ir konkrečių poreikį. Jis kviečia sprendimą, o ne mūšį.
Kaip taisyti
Formulė: „Aš jaučiuosi [emocija], kai [situacija], nes [priežastis]. Man reikėtų [poreikis].”
Pavyzdžiui:
- „Aš jaučiuosi nevertinamas, kai mano idėjos susirinkime praeina be reakcijos, nes aš joms skyriau daug laiko. Man reikėtų, kad bent pasakytumėte, ką apie jas galvojate.”
- „Aš jaučiuosi vienišas, kai savaitgaliais praleidžiame laiką kiekvienas atskirai, nes man trūksta mūsų bendro laiko. Ar galėtume bent sekmadienį padaryti kažką kartu?”
Klaida Nr. 13: Grįžtamojo ryšio vengimas
Tai „tylios bombos” klaida. Jūs matote problemą, tačiau nesakote nieko, nes bijote konflikto, nepatogaus pokalbio ar neigiamos reakcijos. Problema auga. Galiausiai sprogo ten, kur nesitikėjote.
Kaip tai atrodo
- Kolega kartoja tą pačią klaidą, bet jūs nieko nesakote, nes „nenorite gadinti santykių.”
- Partneris daro kažką, kas jus erzina, bet jūs tylite, kol vieną dieną sprogo dėl visiškai nesusijusios smulkmenos.
- Vadovas neduoda grįžtamojo ryšio darbuotojui, kuris neveikia efektyviai, ir paskui stebisi, kodėl nieko nepasikeitė.
Kodėl vengiame
Grįžtamojo ryšio davimas yra nepatogus. Bijome sužeisti, bijome būti suprastais neteisingai, bijome, kad pokalbis taps konfliktu. Todėl pasirenkame tylą. Tačiau tyla nėra neutrali. Tyla yra komunikacija: ji sako „arba man nerūpi, arba bijauu kalbėti.”
Kaip taisyti
Duokite grįžtamąjį ryšį anksti ir mažomis dozėmis. Maža, laiku pateikta pastaba yra šimtą kartų efektyvesnė nei didelė, sukaupta per mėnesius tirada.
Naudokite „sendvičo” metodą sąmoningai. Pozityvus pastebėjimas, tobulintinas aspektas, pozityvus užbaigimas. Tačiau būkite nuoširdūs: jei „sendvičas” yra dirbtinis, žmonės jį perpras.
Prašykite grįžtamojo ryšio patys. Kai patys prašote „kaip galėčiau daryti geriau?”, kuriate kultūrą, kurioje grįžtamasis ryšys yra normalu, o ne grėsmė.
Klaida Nr. 14: Skubėjimas
Greitis yra šiuolaikinio gyvenimo vertybė. Tačiau bendravime greitis dažnai veikia priešingai nei tikimės: vietoj efektyvumo sukuria nesusipratimus, paviršutiniškumą ir jausmą, kad kitas žmogus yra trukdys, o ne pašnekovas.
Kaip skubėjimas kenkia bendravimui
- Neklausote iki galo, nes „jau supratote.”
- Duodate trumpus, neišsamius atsakymus, kurie sukuria dviprasmiškumą.
- Siunčiate el. laiškus, kurių tikrai nesuprantate.
- Pokalbius su artimaisiais „optimizuojate” iki minimumo, prarasdami emocinį ryšį.
Kaip taisyti
Prieš svarbų pokalbį, duokite sau leidimą nestengti. „Šis pokalbis yra svarbus. Aš jam skirsiu tiek laiko, kiek reikės, ne tiek, kiek turiu.” Šis vidinis perjungimas keičia pokalbio kokybę fundamentaliai.
Geresnis vienas geras pokalbis nei penki skubūs. Jei turite 30 minučių, verčiau turėkite vieną gilų pokalbį su vienu žmogumi, nei penkis paviršutiniškus su penkiais.
Klaida Nr. 15: Pagarbos trūkumas
Tai yra klaida, kuri kerta per visas kitas. Kai trūksta pagarbos, nė viena bendravimo technika neveikia. Galite tobulai valdyti „aš” teiginius, aktyvų klausymąsi ir neverbalinę kalbą, tačiau jei jūsų tonas, žodžiai ar elgesys transliuoja nepagarbą, viskas kita tampa beprasmiška.
Kaip nepagarba pasireiškia
- Pašaipos ir sarkazmas. „Na, tu čia protingas, kaip visada.” Sarkazmas yra agresija, pasislėpusi po humoro kauke.
- Ignoravimas. Žmogus kreipiasi į jus, o jūs tiesiog nereaguojate. Lyg jo nebūtų.
- Menkinimas. „Na, tai nėra raketos mokslas” arba „bet koks kvailys tai padarytų.”
- Viešas žeminimas. Klaidos iškėlimas kitų akivaizdoje, pajuokimas prie kolegų ar draugų.
- Pasyviai agresyvus elgesys. „Kaip nori” (kai iš tikrųjų nenorite). „Viskas gerai” (kai akivaizdžiai nėra gerai). Informacijos sulaikymas kaip bausmė.
Kaip taisyti
Pagarba nėra technika. Tai yra požiūris. Ji prasideda nuo vidinio nusistatymo: „šis žmogus yra vertas mano dėmesio, laiko ir mandagumo, nepriklausomai nuo to, ar su juo sutinku.”
Jei pastebite, kad tam tikruose santykiuose ar situacijose jums trūksta pagarbos, klauskite savęs giliau: „Kodėl? Kas mane pykdo? Ar ši reakcija yra proporcinga? Ar aš elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi?”
Bendravimo klaidos darbo aplinkoje: specifiniai spąstai
Darbo aplinkoje bendravimo klaidos turi konkrečias pasekmes: prarastą laiką, nesėkmingus projektus, sugadintus profesinius santykius, mažesnę karjeros pažangą.
Penkios dažniausios darbo specifinės klaidos
1. Neaiškiai suformuluotos užduotys. Vadovas sako „paruošk tą medžiagą”, darbuotojas suprantamas kaip „trumpą santrauką”, o vadovas turėjo galvoje „išsamią ataskaitą su grafikais.” Rezultatas: sugaištas laikas, nusivylimas abiem pusėms.
2. „Atsakyti visiems” mygtukas. 20 žmonių gauna el. laišką, kuris aktualus dviem. Kiekvienas sugaišta minutę atidaryti ir perskaityti. 20 minučių kolektyvinio laiko vienam nereikalingam laiškui.
3. Susirinkimai be tikslo. „Reikia susitikti” be aiškios darbotvarkės, tikslo ir laukiamo rezultato. Valandą kalbama „apie viską”, ir niekas nežino, kas buvo nuspręsta.
4. Pasyviai agresyvūs el. laiškai. „Kaip jau minėjau ankstesniame laiške…” „Prisegu originalą, jei prireiks.” „Per your request, attaching the document.” Šie formulavimai siunčia nepasitenkinimą, maskuojamą mandagumu.
5. Informacijos kaupimas. Kai darbuotojas ar vadovas laiko informaciją tik sau, nes „niekas neklausė” arba „maniau, kad visi žino.” Tai sukuria informacijos asimetriją, kuri veda prie klaidų ir nesusipratimų.
Kaip žinoti, kad jūsų bendravimas gerėja
Bendravimo įgūdžių pokytis yra laipsniškas. Nėra vienos akimirkos, kai „staiga tampate geru pašnekovu.” Tačiau yra konkrečių ženklų, kurie rodo, kad jūsų komunikacija keičiasi teigiama linkme:
- Žmonės ateina pas jus su problemomis. Tai reiškia, kad jie jaučiasi saugūs ir tikisi, kad juos išklausysite.
- Konfliktai sprendžiami greičiau. Ne todėl, kad jų veniate, o todėl, kad aptariate juos konstruktyviai ir laiku.
- Po pokalbių jaučiatės geriau, ne blogiau. Net sunkūs pokalbiai palieka palengvėjimo, ne išsekimo jausmą.
- Mažiau „kodėl aš taip pasakiau” momentų. Jūs sąmoningiau valdote savo komunikaciją, todėl rečiau gailitės dėl pasakytų žodžių.
- Kiti žmonės pradeda bendrauti su jumis atviriau. Jie pastebi, kad jūs klausote, gerbiate ir reaguojate konstruktyviai, todėl patys atsiveria daugiau.
Apibendrinimas: mažos kasdienės pastangos keičia visą bendravimo kokybę
Penkiolika šiame straipsnyje aptartų klaidų turi vieną bendrą bruožą: nė viena iš jų neatrodo rimta tą akimirką, kai ją padarote. Neišklausytas sakinys, vienas pertraukimas, viena skuba, vienas žvilgsnis į telefoną. Smulkmenos.
Tačiau kaip vandens lašai drožia akmenį, taip šios „smulkmenos”, kartojamos šimtus ir tūkstančius kartų, formuoja jūsų santykių kokybę, profesinę reputaciją ir emocinę gerovę.
Gera žinia: taisyti šias klaidas nereikia grandiozinių pastangų. Nereikia baigti komunikacijos kursų ar skaityti dešimties knygų. Reikia vieno dalyko: sąmoningumo. Pastebėti momentą, kai ruošiatės pertraukti, ir sustoti. Pastebėti, kad žiūrite į telefoną, kai kitas kalba, ir padėti jį. Pastebėti, kad jūsų galvoje susiformavo skubota išvada, ir ją patikrinti.
Pradėkite nuo vienos klaidos. Pasirinkite tą, kurią atpažįstate labiausiai, ir šią savaitę susikoncentruokite tik į ją. Po savaitės pasirinkite kitą. Po mėnesio jūsų pokalbiai bus kitokie. Po trijų mėnesių tai pastebės žmonės aplink jus.
Bendravimas nėra talentas. Tai praktika. Ir kiekvienas pokalbis yra galimybė praktikuoti.
Kurią iš šių klaidų atpažįstate savo bendravime labiausiai? Pasidalykite komentaruose, ir aptarkime, kaip ją taisyti.