„Neverk.” „Susiimk.” „Nerodyk, kad tau skauda.” „Nebūk silpnas.” „Nedaryk dramos.” Šiuos žodžius vienokia ar kitokia forma girdėjo beveik kiekvienas. Nuo ankstyvos vaikystės mus moko, kad jausmus reikia kontroliuoti, slėpti, o geriausia, visai nerodyti. Stiprus žmogus, esą, yra tas, kuris nepraranda savitvardos, kuris niekada neparodo, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje.
Šis patarimas atrodo praktiškas ir net išmintingas. Juk niekas nenori būti tas, kuris pratrūksta verkti susirinkimo metu ar šaukia ant artimųjų dėl smulkmenų. Tačiau už šio iš pirmo žvilgsnio nekalto patarimo „nerodyk jausmų” slypi rimta klaida, kuri daugeliui žmonių kainuoja brangiai, fizine ir psichine sveikata, santykiais ir net gebėjimu jausti gyvenimą.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kuo skiriasi emocijų slopinimas nuo sveiko jų reguliavimo, ką iš tikrųjų daro mūsų kūnui ir psichikai nuolat užspaudžiamos emocijos, iš kur kyla įprotis slėpti jausmus ir, svarbiausia, kaip pradėti su emocijomis elgtis sveikiau, neprarandant nei savitvardos, nei savęs.
Kuo slopinimas skiriasi nuo sveiko reguliavimo
Pirmiausia svarbu padaryti esminį skirtumą, nes „nerodyk jausmų” patarimas dažnai painioja du visiškai skirtingus dalykus.
Emocijų slopinimas yra jausmo užspaudimas, jo neigimas, apsimetimas, kad jo nėra. Tai kova su emocija, jos stūmimas gilyn, vidinis „neturiu taip jaustis”. Slopinant emocija niekur nedingsta, ji tiesiog išstumiama iš sąmonės į pasąmonę ir kūną, kur ima kauptis.
Sveikas emocijų reguliavimas yra visai kas kita. Tai gebėjimas pajusti emociją, ją atpažinti, leisti jai būti ir sąmoningai pasirinkti, kaip su ja elgtis. Reguliuojant emocija pripažįstama, ne neigiama. Skirtumas tarp slopinimo ir reguliavimo yra maždaug toks pat, kaip tarp užspaudimo durų prieš įsiveržiantį vandenį ir išmokimo, kaip jį tinkamai nukreipti.
Pavyzdžiui, jei pajutote pyktį susirinkime, slopinimas būtų apsimesti, kad nieko nejaučiate, ir užspausti pyktį, kol jis virs galvos skausmu ar vakare prasiverš ant šeimos. Sveikas reguliavimas būtų viduje pripažinti „aš dabar piktas”, sąmoningai nuspręsti šią akimirką nereaguoti, o vėliau rasti tinkamą būdą pyktį išreikšti ar apdoroti. Pirmuoju atveju kovojame su jausmu, antruoju, su juo dirbame.
Esmė tokia: sveikas reguliavimas nereiškia jausmų nerodymo, jis reiškia jausmų atpažinimą ir sąmoningą jų valdymą. O „nerodyk jausmų” patarimas dažnai moko ne reguliavimo, o slopinimo, ir būtent tai kenkia.
Ką slopinimas daro kūnui
Vienas svarbiausių dalykų, kurį atskleidžia šiuolaikinis mokslas, yra tai, kad emocijos nėra vien protinis reiškinys. Jos yra giliai fiziologinės, susijusios su nervų sistema, hormonais, raumenimis, kvėpavimu. Todėl, kai slopiname emocijas, kenčia ne tik psichika, bet ir kūnas.
Emocijos nepradingsta, jos kaupiasi. Užspausta emocija niekur neišnyksta. Ji lieka kūne kaip įtampa, kaip neišsikrovęs stresas. Laikui bėgant ši sukaupta įtampa pradeda reikštis fiziniais simptomais.
Lėtinė raumenų įtampa. Slopindami emocijas mes nesąmoningai įtempiame kūną. Sukandame žandikaulį, keliame pečius, suspaudžiame pilvą. Ilgainiui tai virsta lėtine įtampa, kaklo ir pečių skausmais, galvos skausmais.
Padidėjęs streso lygis. Tyrimai rodo, kad emocijų slopinimas iš tikrųjų padidina fiziologinį streso atsaką. Paradoksalu, bet bandymas „neparodyti” emocijos verčia kūną dirbti dar intensyviau, nei jei emocija būtų išreikšta.
Poveikis širdžiai ir imunitetui. Ilgalaikis emocijų slopinimas siejamas su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika, aukštesniu kraujospūdžiu ir susilpnėjusia imunine sistema. Lėtinis vidinis stresas tiesiogiai veikia fizinę sveikatą.
Psichosomatiniai simptomai. Tai, ko psichika negali išreikšti, dažnai perima kūnas. Virškinimo problemos, nepaaiškinami skausmai, lėtinis nuovargis, miego sutrikimai, visa tai gali būti susiję su užspaustomis emocijomis. Kūnas tarsi „kalba” už tai, kam neleidžiama prabilti žodžiais.
Ką slopinimas daro psichikai
Fizinė kaina yra tik dalis problemos. Emocijų slopinimas ne mažiau kenkia ir psichikai.
Emocinis tirpimas. Ilgai slopindami emocijas mes pamažu prarandame gebėjimą jas apskritai jausti. Problema ta, kad negalime „išjungti” tik nemalonių jausmų, palikdami malonius. Slopindami liūdesį, baimę ar pyktį, mes kartu nutildome ir džiaugsmą, aistrą, gyvumą. Atsiranda emocinis tirpulys, jausmas, kad gyvename už stiklo.
Netikėti prasiveržimai. Užspaustos emocijos kaupiasi, kol galiausiai prasiveržia, dažnai netinkamu metu ir neproporcingai. Žmogus, kuris mėnesius tylėjo, vieną dieną pratrūksta dėl smulkmenos. Arba jausmai prasiveržia netiesiogiai, per pasyvią agresiją, sarkazmą, staigius nuotaikos pokyčius.
Nerimas ir depresija. Tyrimai sieja nuolatinį emocijų slopinimą su didesne nerimo ir depresijos rizika. Yra net teorija, kad dalis depresijos yra „į vidų nukreiptos” emocijos, ypač pyktis, kuriam neleista išeiti.
Atskirtis nuo savęs. Kai nuolat slopiname jausmus, prarandame ryšį su savo vidiniu pasauliu. Nustojame žinoti, ko iš tikrųjų norime, ko bijome, kas mums svarbu. Emocijos yra svarbi informacija apie mūsų poreikius, o jas slopindami liekame patys sau svetimi.
Kodėl išmokstame slopinti emocijas
Įprotis slopinti jausmus retai būna sąmoningas pasirinkimas. Jis dažniausiai susiformuoja anksti, dėl aplinkos.
Auklėjimas. Daugelis augome aplinkoje, kur emocijų rodymas buvo nepageidaujamas. „Neverk”, „nustok cypti”, „susiimk” mokė, kad jausmus rodyti negražu ar pavojinga. Vaikas, kurio emocijos buvo ignoruojamos, baudžiamos ar pašiepiamos, išmoksta jas slėpti, kad išliktų priimtinas.
Lyties stereotipai. Berniukams dažnai sakoma „vyrai neverkia”, todėl jie išmoksta slopinti liūdesį ir baimę. Iš mergaičių neretai tikimasi, kad jos bus „geros” ir „malonios”, todėl jos išmoksta slopinti pyktį. Abiem atvejais dalis emocinio spektro tampa tabu.
Trauminė patirtis. Jei vaikystėje rodyti emocijas buvo nesaugu (pavyzdžiui, jos sukeldavo smurtą ar atstūmimą), slopinimas tampa išgyvenimo strategija. Vaikas išmoksta, kad saugiausia nerodyti nieko.
Kultūrinis kontekstas. Visa visuomenė dažnai vertina „savitvardą” ir „racionalumą” labiau už emocinį atvirumą. Emocingas žmogus neretai laikomas „nestabiliu” ar „silpnu”, o tai skatina slėpti jausmus.
Mitas apie „stiprų” žmogų
Esmė, kurią verta permąstyti, yra pats įsivaizdavimas, ką reiškia būti stipriam. „Nerodyk jausmų” patarimas remiasi prielaida, kad stiprybė yra emocijų nebuvimas ar jų visiškas užgniaužimas. Bet ar tai tiesa?
Pagalvokime. Ką sunkiau padaryti, paslėpti, kas iš tikrųjų vyksta viduje, ar atvirai pripažinti savo jausmus ir su jais tvarkytis? Slėpimas iš tikrųjų yra vengimo forma. Tikra stiprybė yra ne emocijų nebuvimas, o gebėjimas jas jausti ir su jomis dorotis nepalūžus.
Emociškai brandus, tikrai stiprus žmogus nėra tas, kuris nieko nejaučia. Tai tas, kuris jaučia visą emocijų spektrą, geba juos atpažinti, suprasti ir sąmoningai išreikšti. Tai gebėjimas būti tvirtam ir kartu jautriam, valdyti save ir kartu būti gyvam. Emocijų užgniaužimas nėra stiprybė, tai dažnai tik gerai užmaskuota baimė.
Kaip pradėti keisti šį modelį
Pereiti nuo slopinimo prie sveiko emocijų reguliavimo yra įmanoma, nors ir reikalauja laiko, ypač jei slopinimas tapo įpročiu per daugelį metų. Štai praktiniai žingsniai.
Pradėkite nuo atpažinimo. Daugelis žmonių taip ilgai slopino jausmus, kad nebemoka jų net įvardyti. Pirmas žingsnis yra išmokti pastebėti, ką jaučiate. Kelis kartus per dieną sustokite ir paklauskite savęs: „Ką aš dabar jaučiu?” Iš pradžių atsakymas gali būti „nežinau”, ir tai normalu. Su praktika gebėjimas atpažinti emocijas grįžta.
Įvardykite emociją žodžiais. Tyrimai rodo, kad vien emocijos pavadinimas sumažina jos intensyvumą. „Aš dabar jaučiu nerimą”, „čia pyktis”, „man liūdna”. Šis paprastas įvardijimas perkelia jus iš būsenos „esu užvaldytas emocijos” į būseną „pastebiu emociją”, o tai jau yra sveiko reguliavimo pradžia.
Leiskite emocijai būti. Vietoj to, kad pultumėte jausmą slopinti, pamėginkite tiesiog leisti jam būti kelias akimirkas. Pajuskite, kur jį juntate kūne. Stebėkite jį be skubėjimo nuo jo pabėgti. Emocijos, kaip bangos, ateina ir praeina, jei joms netrukdome. Dažnai paaiškėja, kad jausmas, kurio taip bijome, praeina pats, kai leidžiame jam būti.
Atskirkite jausmą nuo veiksmo. Sveikas reguliavimas nereiškia, kad turime impulsyviai veikti pagal kiekvieną emociją. Jausti pyktį nereiškia šaukti. Jausti baimę nereiškia bėgti. Galime pilnai jausti emociją ir kartu sąmoningai pasirinkti, kaip elgtis. Šis skirtumas išlaisvina, nes leidžia jausti, neprarandant savitvardos.
Raskite saugius būdus išreikšti. Emocijoms reikia išėjimo. Tai gali būti pokalbis su patikimu žmogumi, rašymas dienoraštyje, kūryba, judėjimas, verksmas, kai jo reikia. Svarbu rasti būdus, kurie leidžia emocijai tekėti, o ne ją užspausti.
Pradėkite saugioje aplinkoje. Jei emocijų rodymas jums visada buvo sunkus, pradėkite nuo saugaus konteksto, vieno patikimo žmogaus, kuriam galite pasakyti, kaip iš tikrųjų jaučiatės. Pirmas kartas gali būti baisus, bet dažniausiai po jo ateina palengvėjimas.
Permąstykite senas žinutes. Sąmoningai paklauskite savęs: iš kur atėjo įsitikinimas, kad jausmus reikia slėpti? Kieno tai balsas? Ar tikrai noriu pagal jį gyventi? Suprasti, kad „nerodyk jausmų” yra ne tiesa, o paveldėta žinutė, padeda nuo jos atsiriboti.
Sveikas reguliavimas, ne nekontroliuojamas išliejimas
Svarbu paminėti, kad sveikas emocijų reguliavimas nėra kitas kraštutinumas, nevaldomas visų jausmų išliejimas, kada tik jie kyla. Mokytis jausti ir išreikšti emocijas nereiškia šaukti ant kiekvieno, kuris supykdo, ar verkti viešumoje dėl menkiausios smulkmenos.
Tikslas yra pusiausvyra. Nei slopinti emocijas, kol jos nuodija iš vidaus, nei leisti joms nevaldomai sprogti, žalojant save ir kitus. Sveikas kelias yra tarp šių kraštutinumų, jausti pilnai, atpažinti aiškiai ir išreikšti sąmoningai bei tinkamai. Tai įgūdis, kuris ugdomas, o ne įgimta savybė.
Kada verta ieškoti pagalbos
Kai kuriais atvejais emocijų slopinimas būna taip giliai įsišaknijęs ar susijęs su tokia gilia trauma, kad savarankiškų pastangų neužtenka. Verta kreiptis profesionalios pagalbos, jei jaučiate visišką atsiribojimą nuo savo jausmų ir negalite jų atpažinti, jei emocijų slopinimas veda prie depresijos, nerimo ar psichosomatinių problemų, jei užspaustos emocijos prasiveržia nekontroliuojamais protrūkiais, jei įtariate, kad už emocijų slopinimo slypi neapdorota trauma.
Psichoterapija gali padėti saugiai atkurti ryšį su emocijomis, ypač jei jos buvo užšaldytos metų metus. Įvairūs metodai, nuo kognityvinės elgesio terapijos iki į kūną orientuotų ir emocijomis grįstų terapijų, padeda žmonėms iš naujo išmokti jausti ir sveikai išreikšti tai, kas buvo užspausta.
Pabaiga vietoj nuosprendžio
„Nerodyk jausmų” yra vienas tų patarimų, kurie skamba protingai, bet ilgainiui kainuoja brangiai. Emocijų slopinimas nėra nei stiprybė, nei savitvarda, jis yra kova su pačia savimi, kuri sekina kūną, žaloja psichiką ir atskiria mus nuo gyvenimo pilnatvės. Emocijos nedingsta vien todėl, kad jas slepiame, jos tik persikelia ten, kur negalime jų valdyti.
Sveikas kelias yra ne jausmų slėpimas, o jausmų atpažinimas ir sąmoningas valdymas. Tai gebėjimas pasakyti „aš jaučiu” vietoj „aš neturiu jausti”. Tai pripažinimas, kad emocijos nėra priešas, kurį reikia nugalėti, o žmogiškumo dalis, be kurios neįmanomas nei tikras artumas, nei gilus džiaugsmas, nei pilnas gyvenimas.
Kitą kartą, kai pajusite, kaip kyla emocija, ir senas balsas viduje pasakys „nerodyk, susiimk, neturi taip jaustis”, sustokite akimirkai ir pamėginkite kitaip. Tyliai pripažinkite sau: „Aš tai jaučiu, ir tai normalu.” Tame paprastame leidime sau jausti slypi pirmas žingsnis link gyvenimo, kuriame nebereikia kovoti su savimi, kad atrodytum stiprus.