Jūsų kolega pasako nekaltą pastabą apie jūsų darbo rezultatus. Vietoj ramaus atsakymo jaučiate, kaip kyla karščio banga, ir staiga atsakote piktai: „O tu pats paskutinį kartą kada ką nors padarei laiku?” Praėjus penkioms minutėms galvojate: iš kur tas pyktis? Juk pastaba buvo visiškai normali.
Arba kita situacija. Draugas pasakoja apie savo nesėkmę darbe, o jūs pagalvojate: „Na, pats kaltas.” Nors jei tokia pati situacija nutiktų jums, norėtumėte supratimo, ne nuosprendžio.
Arba dar viena. Gydytojas pasako, kad jūsų tyrimų rezultatai kelia nerimą. Jūs linktelite, išeinate iš kabineto ir vakarieniaujate taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tik po savaitės staiga suprantate, kad per tą laiką nė karto apie tai nepagalvojote. Nė karto.
Visose trijose situacijose veikia tas pats procesas: gynybiniai mechanizmai – nesąmoningi psichologiniai procesai, kuriais mūsų protas bando apsisaugoti nuo emocinio skausmo, nerimo ar grėsmės savigarbai. Mes to nepasirenkami. Tai vyksta automatiškai, greičiau, nei spėjame pastebėti.
Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas yra gynybiniai mechanizmai, iš kur jie atsirado, kokie yra dažniausi ir kaip juos atpažinti savo kasdieniniame gyvenime.
Kas yra gynybiniai mechanizmai ir iš kur jie atsirado?
Gynybinių mechanizmų sąvoką pirmasis pristatė Sigmundas Freudas XIX amžiaus pabaigoje. Jis pastebėjo, kad žmonės dažnai elgiasi būdais, kurie logiškai nepaaiškina situacijos, bet puikiai paaiškina vidinį poreikį apsisaugoti nuo skausmingų jausmų.
Freudas teigė, kad gynybiniai mechanizmai veikia nesąmoningumo lygmenyje – mes jų nematome, nepasirenkame ir dažnai net nesuvokiame, kad jie veikia. Jo dukra Anna Freud šią teoriją išplėtojo 1936 metais knygoje „Ego ir gynybos mechanizmai”, kur sistemingai aprašė ir klasifikavo daugiau nei dešimt skirtingų gynybos formų.
Nuo to laiko psichologija ženkliai pasikeitė. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtino, kad gynybiniai mechanizmai egzistuoja, nors juos aiškina ne vien psichodinaminė tradicija. Kognityvinė psichologija kalba apie mąstymo šališkumus, neuropsichologija tiria smegenų aktyvacijos modelius grėsmės metu, o socialinė psichologija analizuoja, kaip gynybinis elgesys pasireiškia tarpasmeniniuose santykiuose.
Svarbu suprasti vieną dalyką: gynybiniai mechanizmai nėra patologija. Jie yra normalus psichikos funkcionavimo elementas. Kiekvienas žmogus juos naudoja. Problema kyla tada, kai jie tampa dominuojančiu būdu tvarkyti emocijas, kai jie veikia nuolat ir neleidžia žmogui susidurti su realybe, spręsti problemas ar palaikyti sveikus santykius.
Kodėl mes puolame, kai bijome? Baimės ir agresijos ryšys
Prieš nagrinėdami atskirus gynybinius mechanizmus, verta suprasti biologinį ir psichologinį pagrindą, kodėl baimė ir puolimas yra taip glaudžiai susiję.
Biologinis lygmuo. Kai smegenys aptinka grėsmę (fizinę ar emocinę), migdolinis kūnas (amygdala) suaktyvina streso atsaką per milisekundes, dar prieš sąmoningam mąstymui įsijungiant. Šis atsakas žinomas kaip „kova arba bėgimas” (fight or flight) reakcija. Agresija yra vienas iš dviejų pirminių atsakų į grėsmę – tokia pat natūrali kaip noras pabėgti.
Psichologinis lygmuo. Emocinė grėsmė aktyvuoja tą patį atsaką kaip fizinė. Kai kas nors paliečia mūsų silpnąją vietą – savivertę, kompetenciją, priklausymo poreikį – smegenys reaguoja taip, lyg mums grėstų fizinis pavojus. Puolimas tampa būdu apsisaugoti: „Jei pulsiu pirmas, neturėsiu laiko pajusti skausmą.”
Tarpasmeninis lygmuo. Gynybinis puolimas santykiuose dažnai atrodo taip: partneris pasako „man atrodo, tu per mažai laiko skiriate mūsų santykiams”, o kitas atsakys „o tu visada tik kritikauki, niekada nieko gero nepasakai”. Tikrasis jausmas po tuo puolimu – baimė būti atstumtam, netinkamam, nepakankamam. Bet baimę rodyti yra sunku. Pyktis jaučiasi galingesnis, saugesnis. Todėl jis ir išlenda pirmas.
Šis mechanizmas veikia ne dėl to, kad žmonės yra „blogi” ar „agresyvūs”. Jis veikia, nes mūsų psichika pirmenybę teikia saugumui, net jei kaina – nutrūkę santykiai, sugadintos draugystės ar prarastos galimybės.
Pagrindiniai gynybiniai mechanizmai: išsamus vadovas
Neigimas: „Nieko tokio, viskas gerai”
Kas tai? Neigimas yra atsisakymas pripažinti nemalonią realybę. Ne sąmoningas melavimas, o nesąmoningas proto atsisakymas priimti informaciją, kuri kelia per didelį skausmą ar nerimą.
Kaip atrodo praktikoje:
- Žmogus, gavęs rimtą medicininę diagnozę, elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
- Darbuotojas, kurio įmonė aiškiai eina bankroto link, atkakliai tiki, kad „viskas susitvarkys savaime”.
- Tėvai, kurių vaikas turi priklausomybę, tvirtina: „Jis tiesiog daug vakarėlių mėgsta.”
- Žmogus toksiškuose santykiuose kartoja: „Jis taip elgiasi, nes mane myli.”
Kodėl tai veikia? Neigimas suteikia laikiną apsaugą nuo prislėgiančios realybės. Kai informacija yra per stipri, kad smegenys ją apdorotų iš karto, neigimas veikia kaip emocinis „šokas” – laikinas buferis, leidžiantis funkcionuoti. Problema ta, kad kai kurie žmonės šiame „laikinume” užstringa mėnesiams ar metams.
Atpažinimo ženklai:
- Aplinkiniams problema akivaizdi, bet jūs jos nematote.
- Kartojate „viskas gerai” situacijose, kur akivaizdžiai nėra gerai.
- Atsisakote apie tai kalbėti: „Nėra apie ką čia diskutuoti.”
- Jaučiatės neįprastai ramūs situacijoje, kuri turėtų kelti nerimą.
Projekcija: „Ne aš, o tu”
Kas tai? Projekcija – tai procesas, kai savo nepriimtinus jausmus, mintis ar savybes priskiriate kitam žmogui. Vietoj to, kad pripažintumėte jausmą savyje, „matote” jį kažkame kitame.
Kaip atrodo praktikoje:
- Žmogus, kuris pats jaučia pavydą, kaltina kitus: „Tu man pavydi.”
- Žmogus, kuris jaučia kaltę dėl neištikimybės, pradeda partnerį kaltinti neištikimybe.
- Vadovas, kuris bijo savo nekompetencijos, nuolat kritikuoja komandą dėl „neprofesionalumo”.
- Žmogus, kuris jaučia pyktį, bet nemoka to pripažinti, sako: „Tu aiškiai ant manęs pyksti.”
Kodėl tai veikia? Kai kurie jausmai yra sunkiai suderinami su mūsų savivaizdžiu. Jei žmogus save mato kaip „gerą, nekonfliktiškam”, pripažinti savo pyktį ar pavydą reiškia susidurti su neatitikimu tarp to, kuo save laiko, ir to, ką iš tikrųjų jaučia. Projekcija leidžia „atsikratyti” neigiamo jausmo, perkeldama jį kitur.
Atpažinimo ženklai:
- Nuolat matote kitame žmoguje savybes, kurių kiti nemato.
- Stipriai reaguojate į kitų elgesį, kuris atspindi jūsų pačių bijomas savybes.
- Pastebite pasikartojantį modelį: „Visi žmonės aplink mane yra tokie pat” – egoistai, nesąžiningi, savanaudžiai.
- Kiti žmonės sako jums: „Aš taip negalvoju ir to nejaučiu – gal tu kalbi apie save?”
Išstūmimas (represija): proto paslėptas seifas
Kas tai? Išstūmimas – tai nesąmoningas nemalonių prisiminimų, minčių ar jausmų „nustūmimas” iš sąmoningo lygmens. Informacija neišnyksta – ji lieka psichikoje, bet tampa nepasiekiama sąmoningam mąstymui.
Kaip atrodo praktikoje:
- Žmogus negali prisiminti tam tikro skausmingo vaikystės laikotarpio – ne dėl organinės atminties problemos, o dėl emocinio turinio.
- Kažkas atsimena traumą tik fragmentiškai arba tik fiziniais pojūčiais (kūno reakcijomis), bet ne vaizdiniais prisiminimais.
- Žmogus nuolat vengia tam tikrų temų pokalbiuose, bet negali paaiškinti kodėl.
Svarbi pastaba apie šiuolaikinį mokslą. Išstūmimo koncepcija yra viena kontroversiškiausių psichologijoje. Nors kai kurie klinicistai patvirtina matę atvejų, kai prisiminimas „sugrįžta” po ilgo laiko, mokslinė bendruomenė diskutuoja, ar tai tikrai yra nesąmoningas mechanizmas, ar greičiau – įprastas pamiršimas, kuris stiprėja dėl emocinio konteksto. Šiuolaikinis atminties mokslas rodo, kad prisiminimai nėra statiniai įrašai – jie kinta kiekvieną kartą, kai juos prisimename. Todėl „atgauti” tikslų prisiminimą yra sudėtingiau, nei populiarioji psichologija kartais pateikia.
Racionalizacija: „Aš taip padariau, nes…”
Kas tai? Racionalizacija – tai logiškai skambančių paaiškinimų kūrimas savo elgesiui ar jausmams, kai tikrieji motyvai yra kitokie. Žmogus nemelija – jis pats tiki savo paaiškinimu.
Kaip atrodo praktikoje:
- Nepriimtas į darbą žmogus sako: „Vis tiek ten buvo bloga įmonė.” (Nors prieš savaitę būtų labai norėjęs ten dirbti.)
- Studentas, neišlaikęs egzamino: „Tas dėstytojas yra neadekvatus, jo klausimai buvo kvailai suformuluoti.”
- Žmogus, palikęs draugą sunkiu momentu: „Man reikėjo pasirūpinti savimi. Juk negali kitam padėti, jei pats esi pavargęs.” (Nors iš tikrųjų tiesiog nenorėjo susidurti su nepatogiais jausmais.)
- Pirkėjas, išleidęs per daug pinigų: „Tai investicija į save.”
Kodėl tai veikia? Racionalizacija leidžia išlaikyti teigiamą savivaizdį. Vietoj to, kad prisipažintume „man skauda, kad manęs nepriėmė” arba „aš elgiausi savanaudiškai”, sukuriame pasakojimą, kuriame esame protingi, racionalūs ir teisingi. Tai apsaugo nuo gėdos ir kaltės.
Atpažinimo ženklai:
- Visada turite „gerą” paaiškinimą, kodėl taip nutiko.
- Jūsų paaiškinimai skamba logiškai, bet kažkas juose jaučiasi „ne taip” – net jums patiems.
- Draugai ar artimieji kartais sako: „Tu sau tikrai taip paaiškini?”
Intelektualizacija: jausmai, apvilkti logika
Kas tai? Intelektualizacija – tai emociškai krautų situacijų apdorojimas grynai intelektiniu, analitiniu lygmeniu, visiškai atsiribojant nuo jausmų. Žmogus kalba apie skausmingą patirtį taip, lyg skaitytų mokslinį straipsnį.
Kaip atrodo praktikoje:
- Žmogus, ką tik praradęs artimąjį, detaliai aiškina mirties priežastis medicininiais terminais, bet niekada nekalba apie tai, ką jaučia.
- Po skyrybų žmogus analizuoja santykių dinamiką kaip „atvejį”, bet vengia liūdesio.
- Žmogus, patyręs traumą, skaito apie traumos psichologiją, bet niekada nesusiduria su savo paties skausmu.
Kodėl tai veikia? Mąstymas apie jausmus ir jausmų jautimas yra du skirtingi procesai. Intelektualizacija leidžia išlikti „kontrolėje” – analizuodamas žmogus jaučiasi kompetentingas ir ramus. Bet kaina yra emocinis atsiribojimas, kuris trukdo iš tikrųjų pergyventi ir apdoroti patirtį.
Reaktyvus formavimas: priešingybė kaip skydo
Kas tai? Reaktyvus formavimas (reaction formation) – tai nesąmoningas nepriimtino jausmo pakeitimas priešingu. Žmogus jaučia vieną dalyką, bet elgiasi priešingai.
Kaip atrodo praktikoje:
- Žmogus, kuris jaučia stiprų pyktį kažkam, elgiasi perdėtai maloniai ir paslaugiai.
- Tėvas, kuris nesąmoningai jaučia nepasitenkinimą tėvyste, tampa perdėtai rūpestingu „tobulu” tėvu.
- Žmogus, kuris jaučia stiprią antipatiją kolegai, nuolat giria jį kitiems.
Kaip atskirti nuo nuoširdaus elgesio? Reaktyvaus formavimo požymis – perdėtumas ir nelankstumas. Nuoširdus gerumas yra natūralus ir lankstus. Reaktyvus gerumas yra įtemptas, perdėtas ir atrodo „per daug” – tarsi žmogus bandytų save ir kitus įtikinti.
Perkėlimas (displacement): pyktis ne tam adresatui
Kas tai? Perkėlimas – tai emocijos nukreipimas nuo tikrojo šaltinio į saugesnį taikinį. Žmogus jaučia pyktį vienam asmeniui, bet išreiškia jį kitam – paprastai tam, kuris yra mažiau grėsmingas.
Kaip atrodo praktikoje:
- Darbuotojas, kurį subarė viršininkas, grįžta namo ir surėkia ant partnerio dėl neišplautų indų.
- Vaikas, kuris jaučia pyktį tėvams, muša jaunesnį brolį ar seserį.
- Žmogus, frustruotas dėl gyvenimo aplinkybių, spardosi į baldus.
- Klientas, nusivylęs paslauga, agresyviai kalba su aptarnaujančiu darbuotoju, nors tikroji frustracija kyla iš visiškai kito šaltinio.
Kodėl tai veikia? Pyktis viršininkui yra pavojingas – galite netekti darbo. Pyktis partneriui ar vaikui atrodo „saugesnis”, nes pasekmės mažesnės (bent jau trumpuoju laikotarpiu). Smegenys ieško būdo iškrauti emocinę įtampą, ir perkėlimas yra greičiausias kelias.
Regresija: grįžimas į ankstesnę būseną
Kas tai? Regresija – tai grįžimas prie ankstesnio, paprastai vaikiškesnio elgesio modelio streso metu. Žmogus pradeda elgtis taip, kaip elgėsi ankstesniame raidos etape.
Kaip atrodo praktikoje:
- Suaugęs žmogus didelio streso metu ima valgyti komforto maistą, susirangia po antklode ir atsisako spręsti problemas.
- Penkerių metų vaikas, kuriam gimė jaunesnis brolis ar sesė, staiga vėl pradeda šlapintis naktį arba prašosi ant rankų.
- Suaugęs žmogus konflikto metu pradeda rėkti, trinktelti durimis arba nebendrauti – elgesio modeliai, būdingi paaugliui, ne suaugusiajam.
Kodėl tai veikia? Ankstesni elgesio modeliai buvo veikę kažkada praeityje. Streso metu smegenys „griebiasi” to, kas pažįstama, net jei tai nėra optimalus atsakas dabartinėje situacijoje.
Sublimacija: vienas iš „sveikų” gynybinių mechanizmų
Kas tai? Sublimacija – tai nepriimtinų impulsų ar emocijų nukreipimas į socialiai priimtiną, konstruktyvią veiklą. Iš visų gynybinių mechanizmų sublimacija laikoma viena brandžiausių ir sveikiausių.
Kaip atrodo praktikoje:
- Žmogus, jaučiantis agresiją, intensyviai sportuoja ar treniruojasi kovinius menus.
- Menininkas skausmingą patirtį paverčia menu, muzika ar literatūra.
- Žmogus, patyręs netektį, pradeda savanoriauti organizacijoje, padedančioje kitiems panašioje situacijoje.
- Mokslininkas savo asmeninį smalsumą ir nerimą nukreipia į tyrimus.
Kodėl sublimacija yra „sveika”? Nes ji nepaneigia emocijos, neiškreipia realybės ir nekenčia santykiams. Ji paima emociją ir jai suteikia konstruktyvų kanalą. Energija, kuri galėjo tapti destrukcija, tampa kūryba.
Gynybinių mechanizmų hierarchija: brandūs vs. nebrandūs
George Vaillant, Harvardo psichiatras, pasiūlė gynybinių mechanizmų klasifikaciją pagal brandos lygį. Ši sistema padeda suprasti, kad ne visi gynybiniai mechanizmai yra vienodai problemiški:
Patologiniai (primityvūs):
Neigimas, iškraipymas, kliedesinis projekcija. Šie mechanizmai stipriai iškreipia realybę ir dažniausiai susiję su rimtais psichikos sutrikimais.
Nebrandūs:
Projekcija, pasyviai agresyvus elgesys, hipochondrija, fantazavimas. Šie mechanizmai yra dažni paauglystėje, bet jei dominuoja suaugusiojo gyvenime, dažnai kuria rimtų tarpasmeninių problemų.
Neurotiniai:
Racionalizacija, intelektualizacija, išstūmimas, reaktyvus formavimas, perkėlimas. Šiuos mechanizmus naudoja daugelis suaugusiųjų. Jie nėra patologiniai, bet gali trukdyti emociniam augimui ir santykių kokybei.
Brandūs:
Sublimacija, humoras, altruizmas, numatymas (anticipacija). Šie mechanizmai leidžia susidoroti su sunkiais jausmais neiškraipant realybės ir nekenkiant santykiams.
Svarbiausia žinia: mes visi naudojame skirtingų lygių gynybinius mechanizmus skirtingose situacijose. Klausimas ne „ar aš juos naudoju” (naudojate – visi naudoja), o „kuriuos naudoju dažniausiai ir ar jie man padeda, ar kliudo?”
Kaip gynybiniai mechanizmai veikia santykiuose
Gynybiniai mechanizmai ypač ryškiai pasireiškia artimiausiuose santykiuose, nes būtent ten esame labiausiai pažeidžiami.
Konfliktuose. Kai partneris iškelia problemą, gynybinė reakcija gali atrodyti kaip puolimas („Tu pats(-i) toks(-ia)!”), neigimas („Aš taip nedarau”), racionalizacija („Aš taip padariau, nes tu pirma…”) ar intelektualizacija („Remiantis tyrimais, komunikacija santykiuose yra dvipusis procesas…”). Kiekvienu atveju tikroji emocija – baimė, gėda, kaltė – lieka neišreikšta ir neapdorota.
Prieraišumo stiliuose. Prieraišumo teorija (John Bowlby) rodo, kad mūsų santykių modeliai formuojasi vaikystėje ir veikia visą gyvenimą. Žmogus su vengiančiu prieraišumo stiliumi dažnai naudoja intelektualizaciją ir emocinį atsiribojimą. Žmogus su nerimastingu stiliumi dažnai pasitelkia projekciją ir perkėlimą. Šie modeliai nėra sąmoningi pasirinkimai – jie veikia automatiškai.
Tėvystėje. Tėvai, kurie neapdorojo savo pačių vaikystės patirčių, dažnai nesąmoningai perkelia savo neišspręstus jausmus ant vaikų. Motina, kuri niekada nesusidūrė su savo pykčiu, gali perdėtai griežtai reaguoti į vaiko pyktį, nes jis aktyvuoja jos pačios neatpažintą emociją.
Ar galima atpažinti savo gynybinius mechanizmus?
Tai vienas sunkiausių klausimų, nes gynybinių mechanizmų prigimtis – būti nematomais. Jie veikia kaip akiniai, kurių nematote, bet kurie spalvina viską, ką žiūrite. Vis dėlto yra keletas ženklų, galinčių padėti:
Perdėtos reakcijos. Jei jūsų emocinė reakcija yra neproporcingai stipri situacijai, tai dažnai signalas, kad veikia gynybinis mechanizmas. Kodėl nekalta kolegos pastaba sukėlė tokį pyktį? Galbūt ji palietė gilesnę baimę.
Pasikartojantys modeliai. Jei vis atsidurdate panašiose situacijose – vis priekaištaujate partneriams dėl tų pačių dalykų, vis konfliktuojate su vadovais, vis jaučiatės nesuprastas – verta paklausti: kas čia yra mano, o ne kitų?
Kūno signalai. Gynybiniai mechanizmai dažnai pasireiškia kūne: suspaustas žandikaulis, sukurti kumščiai, šaltas jausmas pilve, širdies dažnio padidėjimas. Kūnas reaguoja greičiau nei sąmonė, ir šie signalai gali padėti „pagauti” gynybą veikiant.
Artimųjų atsiliepimai. Kartais kiti žmonės mato tai, ko mes patys nematome. Jei keli skirtingi žmonės jūsų gyvenime sako panašius dalykus – „tu visada viską apeini juokais”, „tu niekada nekalbi apie savo jausmus”, „tu viską paverčiate ginču” – tai verta rimtai apsvarstyti.
Minčių dienoraštis. Paprastas, bet galingas įrankis: po stiprios emocinės situacijos užrašykite, kas nutiko, ką pajutote, ką pagalvojote ir kaip pasielgėte. Laikui bėgant pradėsite matyti pasikartojančius modelius.
Ko mokslas sako apie gynybinius mechanizmus šiandien
Nors gynybinių mechanizmų koncepcija gimė psichodinaminėje tradicijoje, šiuolaikinis mokslas ją tiria plačiau.
Neurobiologiniai tyrimai. Funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) tyrimai rodo, kad emocinis reguliavimas (kurio gynybiniai mechanizmai yra dalis) aktyvuoja specifines smegenų sritis – ypač prefrontalinę žievę, kuri „reguliuoja” migdolinio kūno (amygdala) atsaką. Žmonės su stipresniu prefrontalinės žievės aktyvumu geriau reguliuoja emocijas, o tie, kurių šis ryšys silpnesnis, dažniau griebiasi primityvesnių gynybos formų.
Ilgalaikiai tyrimai. George Vaillanto vadovaujamas Harvardo Grant Study (vienas ilgiausių longitudinių tyrimų psichologijoje, trukęs daugiau nei 70 metų) parodė, kad gynybinių mechanizmų brandumas yra vienas stipriausių prognozuojančių veiksnių psichikos sveikatai, santykių kokybei ir net fizinei sveikatai. Žmonės, dažniau naudoję brandžius mechanizmus (sublimaciją, humorą, altruizmą), turėjo geresnius santykius, mažiau depresijos ir ilgesnę gyvenimo trukmę.
Streso psichologija. Richard Lazaruso streso ir įveikos (coping) teorija papildo gynybinių mechanizmų supratimą, skirdama problemai orientuotą įveiką (bandyti pakeisti situaciją) nuo emocijoms orientuotos įveikos (bandyti pakeisti savo jausmus). Daugelis gynybinių mechanizmų patenka į antrąją kategoriją.
Gynybiniai mechanizmai ir psichoterapija
Darbas su gynybiniais mechanizmais yra viena centrinių daugelio psichoterapijos krypčių temų, nors kiekviena kryptis tai daro skirtingai.
Psichodinaminė terapija tiesiogiai dirba su gynybiniais mechanizmais, padėdama klientui juos atpažinti ir suprasti jų kilmę. Terapeutas stebi, kaip gynybos pasireiškia terapiniame santykyje (tai vadinama perkėlimu – transference), ir padeda klientui tai suvokti.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) dirba su panašiais reiškiniais kitu kampu – per kognityvinius iškraipymus ir automatinius mąstymo modelius. Nors KET nevartoja termino „gynybiniai mechanizmai”, daugelis kognityvinių iškraipymų (katastrofizavimas, selektyvus dėmesys, emocinis samprotavimas) funkciniu požiūriu yra labai panašūs.
Schema terapija dirba su giluminiais įsitikinimais (schemomis), kurie formuojasi vaikystėje ir veikia kaip „šablonai” gynybiniam elgesiui. Pavyzdžiui, žmogus su atstūmimo schema gali nuolat naudoti perkėlimą ir projekciją santykiuose.
Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT) moko ne kovoti su sunkiais jausmais ir ne nuo jų gintis, o juos priimti ir veikti pagal savo vertybes, nepaisant emocinės nepatogios būsenos.
Praktiniai žingsniai: kaip pradėti dirbti su savo gynybiniais mechanizmais
1. Pradėkite nuo smalsumo, ne nuo savikritikos. Gynybinių mechanizmų atpažinimas neturėtų tapti dar viena priežastimi save kritikuoti. Vietoj „aš vėl taip darau, koks aš blogas” bandykite: „O, įdomu – vėl taip reaguoju. Kas po tuo slypi?”
2. Mokykitės atpažinti savo „signalinius” jausmus. Kiekvienam žmogui yra vienas ar keli jausmai, kurie ypač aktyvuoja gynybą. Vienam tai gėda, kitam – baimė būti atstumtam, trečiam – bejėgiškumo jausmas. Žinant savo „sprūdinę vietą” lengviau pastebėti gynybą veikiant.
3. Darykite pauzes. Kai pajuntate stiprią emocinę reakciją, bandykite padaryti pauzę prieš reaguodami. Trys gilūs kvėpavimai. Trisdešimt sekundžių tylos. Tai ne „emocijų slopinimas” – tai erdvės sukūrimas tarp stimulo ir atsakymo.
4. Klauskite savęs trijų klausimų. Po stiprios emocinės situacijos paklauskite:
- Ką aš dabar jaučiu iš tikrųjų? (Ne tai, ką rodau kitiems – tai, ką jaučiu viduje.)
- Ko aš bijau šioje situacijoje?
- Ką daryčiau, jei nebijočiau?
5. Kreipkitės pagalbos. Jei pastebite, kad jūsų gynybiniai mechanizmai stipriai trukdo santykiams, darbui ar emocinei gerovei, tai signalas kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Tai ne silpnumo požymis. Tai reiškia, kad pakankamai drąsiai žiūrite į save ir norite kažką pakeisti.
Amžiaus ir gyvenimo etapo įtaka
Gynybiniai mechanizmai nėra statiniai – jie keičiasi per gyvenimą.
Vaikystėje dominuoja primityvesni mechanizmai: neigimas, fantazavimas, regresija. Tai normalu, nes vaiko psichika dar neturi brandesnių emocinių reguliavimo įrankių.
Paauglystėje dažni projekcija, idealizacija ir devalvacija (vienu metu žmogus yra „pats geriausias”, kitu – „pats blogiausias”). Tai susiję su identiteto formavimu ir emocinio reguliavimo brendimu.
Suaugusiojo amžiuje paprastai pereinama prie brandesnių mechanizmų: racionalizacijos, intelektualizacijos, sublimacijos, humoro. Bet stresas, trauma ar neišspręsti ankstesni konfliktai gali bet kada „sugrąžinti” prie primityvesnių formų.
Senatvėje vyksta dar vienas pokytis: tyrimai rodo, kad vyresni žmonės dažniau naudoja priėmimą ir humorą kaip įveikos strategijas, o neigimo ir projekcijos mažėja.
Svarbi perspektyva pabaigai
Gynybiniai mechanizmai nėra priešas, kurį reikia sunaikinti. Jie yra signalas – rodyklė, nurodanti, kur slypi skausmas, baimė ar nesaugumo jausmas. Kai suprantame, kad puolame, nes bijome; kad neigiame, nes skausmas per didelis; kad racionalizuojame, nes kaltė nepakeliama – pradedame matyti ne „blogą elgesį”, o žmogų, kuris bando išgyventi su turimais įrankiais.
Tikslas nėra tapti žmogumi be gynybinių mechanizmų. Toks žmogus neegzistuoja. Tikslas – tapti žmogumi, kuris mato savo gynybinius mechanizmus, supranta, kas juos aktyvuoja, ir turi pasirinkimą: reaguoti automatiškai ar atsakyti sąmoningai.
Šis skirtumas – tarp automatinės reakcijos ir sąmoningo atsakymo – ir yra emocinis brandumas. Jis neateina per dieną. Jis neateina per seminarą. Jis ateina per nuoseklų, kantrų ir sąžiningą darbą su savimi. Kartais – su specialisto pagalba. Kartais – tiesiog per gyvenimo patirtį ir drąsą žiūrėti ten, kur nepatogu.