Ji gauna paaukštinimą, kurį skyrė visas skyrius. Pirmadienį sėdi naujame biure, žiūri į savo pavadinimą ant durų ir galvoja: „Kiek laiko užtruks, kol jie supras, kad padarė klaidą?”
Jis apgina daktaro disertaciją po penkerių metų tyrimo. Komisija ploja. Jis šypsosi, dėkoja, o viduje sukasi viena mintis: „Tik pasisekė, kad niekas nepaklausė to vieno klausimo, į kurį nebūčiau žinojęs atsakymo.”
Ši pažįstama, slegianti vidinis balsas, kuris sako, kad tavo pasiekimai yra atsitiktiniai, pasiskolintas laikas ir klaidingas įspūdis, kurį sukuri aplinkiniuose, turi pavadinimą. Jis vadinamas impostoriaus sindromu. Ir jis, paradoksaliai, dažniausiai kankina ne tuos, kurie tikrai yra nekompetentingi, o tuos, kurie yra labiausiai kompetentingi.
Kas yra impostoriaus sindromas: nuo pirmų aprašymų iki šiandien
Terminą „impostor phenomenon” pirmą kartą 1978 metais pavartojo psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes. Tirsdamos aukštų akademinių pasiekimų moteris, jos pastebėjo neįprastą modelį: daugelis šių moterų, nepaisant objektyvių sėkmės įrodymų (pažymių, titulų, kolegų vertinimų), viduje buvo įsitikinusios, kad yra nepakankamai kompetentingos savo pozicijai.
Jos aprašė tai kaip vidinę patirtį, kai intelektualiai gabus žmogus nesugeba internalizuoti savo sėkmės ir nuolat bijo būti „demaskuotas” kaip apgavikas. Pradinis tyrimas buvo skirtas moterims, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad impostoriaus sindromas yra lygiai taip pat paplitęs tarp vyrų, nors jis gali pasireikšti skirtingomis formomis.
Šiandien tyrimai rodo, kad apie 70% žmonių bent kartą gyvenime patiria impostoriaus sindromą. Tai nėra klinikinis sutrikimas, įtrauktas į psichiatrijos diagnostikos vadovus. Tai psichologinis reiškinys – specifinis mąstymo modelis, kurį gali patirti bet kas, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos ar socialinio statuso.
Sąrašas žmonių, kurie viešai prisipažino patyrę impostoriaus sindromą, turėtų paneigti bet kokią mintį, kad tai yra „tikrų silpnuolių” problema: aktoriaus Alberto Einsteino, rašytojos Maya Angelou, dizainerio Tomo Fardo, „Facebook” vadovės Sheryl Sandberg ir daugelio kitų vardai šiame sąraše.
Maya Angelou, parašiusi dešimtis knygų ir gavusi daugybę prestižinių apdovanojimų, yra sakiusi: „Kiekvieną kartą, kai išleidžiu naują knygą, galvoju: Dabar jie sužinos. Dabar demaskuos mane.” Ji nenustojo taip galvoti net po dvyliktosios knygos.
Impostoriaus sindromo ir savivertės paradoksas
Čia glūdi esminis paradoksas, kurio daugelis nesuvokia: impostoriaus sindromas nėra žemos savivertės požymis. Tiksliau, jis nėra tiesioginė žemos savivertės pasekmė. Jis yra pasekmė to, kaip savivertė buvo formuojama ir kas ją palaiko.
Žmogus su žema saviverte dažnai nesiekia aukštų tikslų, nes „žino,” kad jiems nepajėgus. Žmogus su impostoriaus sindromu siekia aukštų tikslų, juos pasiekia, o tada nesupranta, kaip tai nutiko, ir mano, kad kiti taip pat greitai supras klaidą.
Skirtumas esminis. Impostoriaus sindromą dažniausiai kankina žmonės, kurių savivertė buvo formuojama per išorinius standartus: pažymius, tėvų pritarimą, palyginimą su bendraamžiais, pasiekimus. Jie išmoko, kad vertingi yra tada, kai pasiekia, kai viršija lūkesčius, kai yra geriausi. Savivertė tapo sąlyginė: „Aš esu vertingas, nes esu protingas/sėkmingas/gerbiamas.”
Problema ta, kad tokia savivertė yra trapios konstrukcijos. Kiekvieną kartą, kai pasiekiamas naujas aukščiausias taškas, kartelė pakyla. Jei tavo vertė lygi tavo pasiekimams, tai niekada negali jausti, kad padarei pakankamai. Nes visada liko daugiau, ką galima pasiekti, ir visada yra kažkas, kas pasiekė daugiau.
Kaip Carol Dweck parodė savo tyrimuose apie fiksuotą ir augimo mąstymą: žmonės, kurie buvo giriami už „protingumą” (o ne už pastangas), ilgainiui tampa labiau rizikos vengiantys, nes kiekviena nesėkmė kelia grėsmę jų tapatybei. „Jei padarysiu klaidą, vadinasi, nesu toks protingas, koks visi galvoja.” Tai yra impostoriaus sindromo genetinis kodas.
Kaip atpažinti impostoriaus sindromą: 7 pagrindiniai požymiai
1. Sėkmę priskiri atsitiktinumui arba išorinėms aplinkybėms
Gavai gerą darbo pasiūlymą? „Tik atsitiktinai paskambinau tinkamu laiku.” Projektas buvo įvertintas puikiai? „Komanda padarė viską, aš tik šiek tiek koordinavau.” Klientas pasakė, kad esi geriausias, su kuo jam teko dirbti? „Jis tiesiog neturėjo palyginimo.”
Impostoriaus sindromas pasižymi sistemingu savo sėkmės priskyrimu išorinėms priežastims: laimei, kitų žmonių nuopelnams, tinkamam laikui, žemoms lūkesčių kartelėms. Nesėkmės, priešingai, visada priskiriamos sau. Tai vadinama asimetriniu priskyrimu ir yra vienas aiškiausių impostoriaus sindromo požymių.
2. Bijo, kad bus „demaskuotas”
Tai centrinis impostoriaus sindromo jausmas. Nepaisant visų sėkmės įrodymų, žmogus gyvena su giliu, lėtiniu nerimu, kad netrukus kas nors atras „tiesą” – kad jis iš tikrųjų yra nekompetentingas, neinformuotas, nepajėgus ir kad visi anksčiau ar vėliau tai pamatys.
Šis nerimas dažnai intensyvėja būtent tuo metu, kai pasiekiamas sėkmės viršūnė. Po paaukštinimo, po svarbios sutarties, po viešo pripažinimo: „Dabar tikimasi dar daugiau. Dabar bus sunkiau slėpti, kad iš tikrųjų nežinau, ką darau.”
3. Menkinantis „tik” kalboje
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip žmogus pristato savo pasiekimus. „Aš tik parašiau keletą straipsnių.” „Esu tik vidurinės grandies vadovas.” „Aš tik baigiau universitetą.” Šis „tik” yra kalbinis impostoriaus sindromo atspindys – bandymas sumažinti savo pasiekimus prieš tai, kol kiti tai padarys.
4. Perfekcionizmas kaip apsauginis mechanizmas
Daugelis žmonių su impostoriaus sindromu yra ryškūs perfekcionistai. Tačiau jų perfekcionizmas nėra kylantis iš meilės kokybei – jis kyla iš baimės. Logika yra tokia: „Jei padarysiu viską tobulai, niekas neras, kuo mane kaltinti. Jei nepadarysiu tobulai, jie sužinos, koks aš iš tikrųjų.”
Tai sukuria itin varginantį ciklą: žmogus dirba nepalyginamai sunkiau nei reikia, pasiekia gerų rezultatų, o tada priskiria sėkmę sunkiam darbui (ne savo kompetencijai), ir kitą kartą vėl turi dirbti taip pat sunkiai, nes be to „tikras” jo nekompetentingumas išaiškės.
5. Negebėjimas priimti komplimentų
Kai kas nors pagiria, žmogus su impostoriaus sindromu reaguoja vienu iš dviejų būdų: arba atmetimo („Ačiū, bet tai tikrai nebuvo nieko ypatingo”), arba vidinės diskreditacijos („Jis taip sako tik iš mandagumo, tikrasis vertinimas yra kitoks”).
Komplimentas praslystą pro sąmonę nepalikdamas pėdsakų, o kritika ar abejonė įsirėžia giliai ir ilgam.
6. Vengia naujų iššūkių
Kai žmogus mano, kad jo sėkmė yra laikinas atsitiktinumas, jis tampa atsargus imtis naujų iššūkių. „Kas, jei šį kartą pasisekimas nepasikartosią?” Tai gali pasireikšti kaip atidėliojimas (prokrastinacija) prieš pradedant naują projektą, atsisakymas paaukštinimo arba vengimas situacijų, kur reikėtų demonstruoti kompetenciją naujoje aplinkoje.
7. Save lygina su kitais ir visada pralaimi
Palyginimai su kolegomis, bendraamžiais ar viešomis figūromis visuomet vyksta ta pačia kryptimi ir visada baigiasi tuo pačiu rezultatu: kitas žmogus yra natūraliai kompetentingesnis, atrodo patikimiau, žino daugiau. „Jie tikrai žino, ką daro. Aš tik apsimetinėju.”
Kodėl impostoriaus sindromas kankina labiausiai pasiektus
Tai kontraintuityvu, bet empiriškai pagrįsta: kuo aukštesnėje pozicijoje yra žmogus, kuo sunkesnę mokyklą ar universitetą baigė, kuo prestižiškesnėje aplinkoje dirba, tuo didesnė tikimybė, kad jis kenčia nuo impostoriaus sindromo.
Kompetencijos dinamiškumas
Kai žmogus kyla karjeros laiptais, jis nuolat patenka į situacijas, kur jo turima kompetencija yra vienu žingsniu už reikalaviamos. Naujoje pozicijoje visada yra dalykų, kurių nežinai ir kuriuos dar tik mokaisi. Žmogus su impostoriaus sindromu šią natūralią kompetencijos ugdymo dinamiką interpretuoja ne kaip augimą, o kaip savo „tikrosios nekompetencijos” įrodymą.
Efektas „Dunningo-Krugerio atvirkštinė pusė”
Dunning-Kruger efektas aprašo, kaip mažai kompetentingi žmonės neturi pakankamai žinių, kad suprastų savo nekompetentingumą, ir todėl pervertina savo gebėjimus. Tačiau yra ir atvirkštinis procesas: labai kompetentingi žmonės žino tiek daug, kad aiškiai mato viską, ko dar nežino. Tai sukuria izkraipytą suvokimą: „Kadangi žinau tiek daug nežinomų, turėjo žinoti, vadinasi, žinau mažai.”
Aukšto pasiekimo aplinka
Elitinėse universitetuose, prestižinėse konsultacijų įmonėse, svarbiausiose vadovybės komanduose žmonės yra apsupti kitų ypač kompetentingų asmenų. Kai aplinkos vidurkis yra itin aukštas, net iš tikrųjų kompetentingas žmogus gali jaustis „vidutinišku” ir daryti išvadą, kad jis netinkamas aplinkai. Harvardo universitetas netgi turi šiam reiškiniui pavadinimą: „the Harvard effect” – dauguma studentų, patekę į vieną geriausių universitetų pasaulyje ir pamatę kitus tokio paties lygio studentus, ima jausti impostoriaus sindromą.
Pirmieji savo aplinkoje
Tyrimai rodo, kad impostoriaus sindromas ypač stiprus žmonėse, kurie yra pirmieji savo šeimoje, bendruomenėje ar socialinėje grupėje, pasiekę tam tikrą poziciją. Pirmas universiteto absolventas šeimoje. Pirmoji moteris technologijų įmonės vadovybėje. Imigrantas, pasiekęs aukštas pozicijas kitoje šalyje. Šie žmonės neturi socialinių modelių – žmonių, kurie parodytų, kad tai galima ir normalu. Todėl jie jaučiasi „atvangoje” ir mano, kad visi kiti „tikrai priklauso” šiai erdvei, o jie čia pateko per klaidą.
Lyčių aspektas
Nors impostoriaus sindromas vienodai paplitęs tarp vyrų ir moterų, tyrimo duomenys rodo, kad jis pasireiškia skirtingai. Moterys dažniau linkusios priskirti savo sėkmę atsitiktinumui ir manyti, kad turėjo „pasisekti,” o nesėkmes – savo nekompetencijai. Vyrai dažniau kompensuoja impostoriaus sindromą per perteklinį darbą arba per aktyvų kompetencijos demonstravimą, kad „demaskavimas” nevyktų.
Tai nėra biologinis skirtumas – tai kultūrinis. Mergaičių socializacija daugelyje kultūrų skatina kuklumą, atidėjimą kitų nuomonei ir savo pasiekimų sumažinimą. Tai tiesiogiai maitina impostoriaus sindromą.
Impostoriaus sindromo penkios rūšys
Psichologė Valerie Young, tyrusi impostoriaus sindromą dešimtmečius, identifikavo penkis pagrindinius „impostoriaus” tipus, kurie padeda suprasti, kokia forma šis sindromas pasireiškia konkrečiam žmogui.
Perfekcionistas. Jo standartas sau yra 100%. 95% yra nesėkmė. Jei projektas nebuvo atliktas tobulai, jis galvoja: „Turėjau padaryti geriau. Tai rodo, kad nesu pakankamai geras.”
Superherojus. Jaučia, kad turi dirbti sunkiau nei visi kiti, kad kompensuotų savo „trūkumus.” Paskutinis išeina iš darbo, atlieka papildomų užduočių, priima visus prašymus – nes baime, kad kitu atveju nekompetentingumas bus pastebėtas.
Natūralus genijus. Tiki, kad tikroji kompetencija reiškia, kad viskas turėtų sekties lengvai ir natūraliai. Jei kažkas reikalauja pastangų, tai rodo trūkumą: „Jei tikrai būčiau protingas, tai man seksis iš pirmo karto.”
Viengungis (Soloist). Prašyti pagalbos reiškia prisipažinti, kad nežinai. Todėl daro viską pats, net kai jau seniai reikėtų deleguoti ar konsultuotis. Pagalba iš šalies – tai grėsmė demaskavimui.
Ekspertas. Yra įsitikinęs, kad tikrasis ekspertas turi žinoti viską savo srityje. Kiekvieną kartą, kai atranda kažką, ko dar nežino, tai interpretuoja ne kaip augimą, o kaip savo nepakankamos kvalifikacijos įrodymą.
Daugelis žmonių atpažįsta save keliuose tipuose vienu metu – tai normalu. Svarbu suprasti, kuris tipas yra dominuojantis, nes tai padeda pasirinkti tiksliausią strategiją.
5 žingsniai, kaip pradėti tikėti savo kompetencija
1 žingsnis: Demaskuokite sindromą – pavadinimas keičia viską
Pirmasis ir dažnai labiausiai palengvinantis žingsnis yra paprasčiausiai sužinoti, kad tai, ką jaučiate, turi pavadinimą ir kad tai patiria milijonai žmonių. Pauline Clance savo tyrimuose pastebėjo, kad daugelis moterų, sužinojusios apie impostoriaus sindromą, patyrė momentinį palengvėjimą: „Taigi ne tik aš taip jaučiuosi.”
Kai patirtis gauna pavadinimą, ji praranda dalį galios. Tuomet galite stebėti savo mintis kaip reiškinį, o ne tiesiogiai jomis gyventi. Kai vėl kils mintis „netrukus visi supras, kad esu apgavikas,” galite ją atpažinti: „Aha, tai impostoriaus sindromo balsas. Jis vėl čia.”
Šis metakognityvinis žingsnis, kai stebite savo mintis, užuot su jomis tapatindamiesi, yra vienas efektyviausių psichologinių įrankių, kurį patvirtina ir kognityvinė terapija, ir meditacijos bei dėmesingumo (mindfulness) tyrimai.
Praktinis veiksmas: Kitą kartą, kai pajaučiate impostoriaus sindromo simptomą, raštu užfiksuokite šią mintį ir prie jos parašykite: „Ši mintis yra impostoriaus sindromas. Ji yra tikra kaip jausmas, bet ji nėra faktas.” Šis atskyrimas tarp minties ir fakto yra kognityvinės restruktūrizacijos pagrindas.
2 žingsnis: Sukurkite „kompetencijos archyvą”
Impostoriaus sindromas klesti selektyvaus atminties filtre: jis prisimena kiekvieną klaidą, kiekvieną neaiškią situaciją, kiekvieną nepavykusį pokalbį ir ignoruoja šimtus sėkmės įrodymų. Atsakas yra sistemingai dokumentuoti savo pasiekimus.
Tai nėra savigyrimas – tai tikrovės stebėjimas. Sukurkite fizinį arba skaitmeninį „kompetencijos archyvą”: sąsiuvinį, dokumentą arba programėlę, kurioje fiksuojate:
- Konkretų projektą, užduotį ar situaciją, kai jūsų sprendimas, žinios ar veiksmai padarė skirtumą.
- Teigiamus atsiliepimus – tiesiogiai nuo žmonių, el. laiškuose, susitikimuose.
- Situacijas, kai sėkmingai išsprendėte sudėtingą problemą arba išmokote kažko naujo.
- Komplimentus, kurių iš karto nenorėjote priimti.
Tikslas nėra kurti ego – tikslas yra kurti tikrovės atsvarą menančiam impostoriaus sindromo filtrui. Kai vėl pajaučiate „aš čia netinku,” archyvas yra konkretus, dokumentuotas atsakymas.
Praktinis veiksmas: Šiandien užsirašykite penkis pasiekimus iš paskutinių šešių mėnesių. Svarbu: rašant, neleiskite sau vartoti žodžio „tik.” Ne „tik baigiau projektą laiku,” o „baigiau projektą laiku ir įspėjau komandą apie riziką, kuri kitu atveju būtų vėlavimą sukėlusi.”
3 žingsnis: Pakeiskite santykį su nežinojimu
Vienas gilesnių impostoriaus sindromo pagrindų yra klaidingas įsitikinimas, kad kompetentingas žmogus žino viską savo srityje. Tačiau ekspertai puikiai žino, kad tiesa yra atvirkščiai: kuo daugiau žinai, tuo geriau matai, kiek dar yra nežinomo.
Pasaulio geriausių specialistų posakis nėra „Aš žinau visus atsakymus.” Jis yra „Aš žinau, kaip rasti atsakymus ir kiek laiko man tai užtruks.” Kompetencija nėra enciklopedija – ji yra procesų, metodų ir patirties sistema, leidžianti efektyviai veikti neapibrėžtomis sąlygomis.
Kai pradėsite matyti kompetenciją ne kaip žinių kiekį, o kaip gebėjimą mokytis, prisitaikyti ir spręsti problemas, nežinojimas nustos kelti grėsmę. Jis taps natūralia augimo dalimi.
Praktinis veiksmas: Kitą kartą, kai susidursite su klausimu, į kurį nežinote atsakymo, užuot pagalvoję „štai ir demaskuotas,” pabandykite perframing: „Tai kažkas, ko dar nežinau ir išsiaiškinsiu.” Šis kalbinis pokytis atrodo mažas, bet nuosekliai praktikuojamas keičia vidinį santykį su nežinojimu.
4 žingsnis: Kalbėkite apie tai ir ieškokite tikrovės patikrinimo
Impostoriaus sindromas klesti slaptume. Kol tie jausmai yra viduje, jie atrodo kaip nenuginčijama tiesa. Kai juos ištariate balsu patikimam žmogui, dažnai nutinka kažkas netikėto: kitas žmogus sako „Ir aš taip jaučiuosi” arba „Bet aš matau, kaip tu dirbi, ir tai nėra atsitiktinumas.”
Atvirumas apie impostoriaus sindromą tarnauja keliais lygmenimis:
- Normalinavimas. Kai sužinote, kad kolega, kurį laikėte nepriekaištingai pasitikintį savimi, patiria lygiai tą patį, tai pakeičia perspektyvą.
- Tikrovės patikrinimas. Patikimas žmogus gali pasiūlyti išorės perspektyvą, kuri skiriasi nuo vidinės impostoriaus sindromo naratyvo.
- Ryšio kūrimas. Pažeidžiamumo demonstravimas dažnai stiprina, o ne silpnina santykius profesinėje aplinkoje.
Galingas šio žingsnio patvirtinimas yra tai, kad Brené Brown, kuri dešimtmečius tyrinėja pažeidžiamumą ir gėdą, nuosekliai rodo: gėda klesti slaptume ir nyksta šviesoje. Impostoriaus sindromas yra artimas giminaitis gėdai, ir jam taikomas tas pats principas.
Praktinis veiksmas: Susiraskite vieną žmogų – draugą, kolegą, mentorių ar psichologą – su kuriuo galite atvirai kalbėti apie šiuos jausmus. Prieš susitikimą užsirašykite konkrečias mintis, kurių bijote. Tada jas ištarkite. Dažnai tai, kas atrodo kaip neginčijama tiesa viduje, skamba visai kitaip, kai išsakoma garsiai.
5 žingsnis: Veiksmas nepaisant baimės: „impostoriaus veiksmažodis”
Paskutinis ir ilgalaikiai veiksmingiausias žingsnis yra susitaikyti su tuo, kad impostoriaus sindromo balsas gali neišnykti visiškai – ir pradėti veikti nepaisant jo.
Psichologas Russ Harris, priimtimo ir įsipareigojimo terapijos (ACT) atstovas, siūlo tokį požiūrį: vietoj to, kad bandytumėte pašalinti nerimą ar abejones prieš imdamiesi veiksmų, priimkite jas kaip bendrakeleivę ir eikite toliau. Tikslas nėra jaustis drąsiai – tikslas yra elgtis drąsiai nepaisant to, kad nesijautis.
Konkrečiai tai reiškia:
- Prisistatyti naujame susitikime, net jei vidinis balsas sako, kad kiti yra kompetentingesni.
- Pareikšti savo nuomonę diskusijoje, net jei bijote, kad ji bus „per paprasta.”
- Imtis naujo projekto, net jei nesijaučiate „pakankamai pasiruošęs” – nes tobulo pasiruošimo jausmo žmogus su impostoriaus sindromu nepasieks niekada.
- Sutikti su paaukštinimu, net jei manote, kad dar ne laikas.
Kiekvieną kartą, kai veikiate nepaisant impostoriaus sindromo balso ir gavote teigiamą rezultatą, jūs kuriate naują duomenų tašką realybės archyve. Per laiką šie duomenų taškai sukaupia kritinę masę ir pradeda keisti vidinį naratyvą.
Svarbu pastebėti: šis žingsnis nėra apie tai, kad prisiversti ignoruoti riziką ar savikritiką. Sveikas skepticizmas dėl savo veiklos yra vertingas. Klausimas yra toks: ar jūsų abejonės yra grįstos tikrais duomenimis, ar jos yra impostoriaus sindromo automatinis mąstymas, kuris atsiranda nepriklausomai nuo realybės?
Praktinis veiksmas: Šiandien pasirinkite vieną veiksmą, kurį atidėliojote, nes „dar nesate pasiruošęs” ar „dar per anksti.” Atlikite jį šią savaitę. Išimtinai dėmesio skirkite ne tam, kaip jaučiatės prieš, o tam, kas iš tikrųjų nutinka po.
Kada impostoriaus sindromas tampa kliniškai reikšmingu
Dauguma žmonių patiria impostoriaus sindromą epizodiškai ir sugeba su juo funkcionuoti. Tačiau kai jis tampa lėtiniu ir intensyviu, jis gali virsti kliniškai reikšmingu psichologiniu iššūkiu, reikalaujančiu profesionalios pagalbos.
Verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, jei:
- Impostoriaus sindromas trukdo priimti sprendimus arba imtis veiksmų daugelyje gyvenimo sričių.
- Nerimas dėl „demaskavimo” yra nuolatinis ir intensyvus, trukdantis miegui, koncentracijai ar kasdieniam funkcionavimui.
- Vengiate karjeros galimybių, santykių ar naujų patirčių, nes bijote, kad jūsų nekompetentingumas bus atskleistas.
- Kompensaciniai mechanizmai (perdarbavimas, perfekcionizmas, vengimas) sukelia perdegimą ar sveikatos problemas.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) ir priimtimo ir įsipareigojimo terapija (ACT) yra labiausiai tyrimais pagrįstos kryptys dirbant su impostoriaus sindromu. Jos padeda atpažinti ir keisti automatinius mąstymo modelius bei išmokti veikti nepaisant impostoriaus sindromo, o ne kovoti su juo kaip su priešu.
Kultūrinis kontekstas: ar impostoriaus sindromas yra asmeninis ar sisteminis?
Pastaraisiais metais atsirado svarbi kritika impostoriaus sindromo koncepcijos atžvilgiu. Kai kurie psichologai ir sociologai teigia, kad per didelis dėmesys individualiam impostoriaus sindromui gali maskuoti sisteminius veiksnius, kurie sukelia šį jausmą tam tikrose žmonių grupėse.
Pavyzdžiui, jei moteris jaučia impostoriaus sindromą technologijų įmonėje, kur visi kiti vadovai yra vyrai ir kur subtilios lyčių prielaidos yra kasdienybė, problema nėra tik jos mąstymo modelis. Problema taip pat yra aplinka, kurioje ji nuolat siunčiami signalai, kad „ne visai čia priklauso.”
Juodaodis darbuotojas elitinėje konsultacinėje įmonėje, kurioje nėra beveik jokių kitų juodaodžių profesionalų, patiria impostoriaus sindromą dėl visiškai realių reprezentacijos ir priklausymo signalų, o ne tik dėl iracionalaus mąstymo modelio.
Tai nereiškia, kad individuali psichologinė pagalba yra nereikalinga. Ji reikalinga ir veiksminga. Tačiau tai reiškia, kad išsamus impostoriaus sindromo supratimas reikalauja žiūrėti ne tik į individą, bet ir į aplinką, kurioje jis gyvena.
Impostoriaus sindromo atvirkštinė pusė: ką jis suteikia
Paradoksaliai, impostoriaus sindromas nėra tik kliūtis. Tyrimai rodo, kad vidutinio intensyvumo impostoriaus sindromas gali turėti ir pozityvių aspektų:
- Nuolankumas ir atvirumas mokymuisi. Žmogus, kuris niekada neabejoja savo žiniomis, retai aktyviai mokosi. Žmogus su impostoriaus sindromu dažnai yra vienas aktyvesnių besimokančiųjų, nes jaučia, kad „dar reikia daugiau žinoti.”
- Empatiškumas. Patiems patyrus abejonių, lengviau suprasti kitus, kurie jaučia netikrumą.
- Aukšta darbo kokybė. Nors perdarbavimas yra kaina, impostoriaus sindromo skatinama dėmesio kokybei dažnai veda prie gerų rezultatų.
Problema nėra pačios abejonės – tai sveikas kritinis mąstymas. Problema yra tada, kai abejonės tampa tokios intensyvios ir chroniškai, kad atima galimybę džiaugtis savo pasiekimais ir veikti iš tikros kompetencijos pozicijos.
Svarbi pabaiga: kompetencija ir pasitikėjimas nėra tas pats
Paskutinė ir galbūt svarbiausia mintis: impostoriaus sindromas dažnai klaidingai interpretuojamas kaip pasitikėjimo savimi trūkumas. Tačiau tikras tikslas nėra „jaustis pasitikintis.” Tikras tikslas yra veikti iš kompetencijos, nepriklausomai nuo to, kaip jaučiatės.
Pasitikėjimas savimi yra jausmas. Kompetencija yra faktas. Ir faktas egzistuoja nepriklausomai nuo jausmo.
Maya Angelou po dvyliktosios knygos vis dar jautė, kad bus demaskuota. Bet ji vis tiek rašė. Ne todėl, kad nustojo abejoti, o todėl, kad išmoko veikti kartu su abejonėmis. Tai yra impostoriaus sindromo įveikimo esmė: ne eliminuoti vidinio balsą, o neleisti jam diktuoti jūsų veiksmus.
Jūs jau esate ten, kur esate, ne per atsitiktinumą. Pasiekimai, kuriuos turite, yra jūsų, net jei vidinis balsas sako kitaip. Ir kiekvieną kartą, kai veikiate nepaisant to balso, jūs kuriate naują įrodymą, kurio impostoriaus sindromas negali panaikinti.