Jūs tikrai tokį žmogų esate sutikę. Gal tai kolega, kuris kiekvieną pokalbį paverčia monologu apie savo pasiekimus. Gal giminaitis, kuris prie stalo visada žino geriausiai. O gal pažįstamas socialiniuose tinkluose, kurio kiekvienas įrašas šaukia: „Pažiūrėkite, koks aš ypatingas.”
Susireikšminimas erzina. Kartais piktina. Kartais priverčia pakelti akis ir tyliai nutolti. Bet ar kada nors sustojote pagalvoti, kas iš tikrųjų vyksta to žmogaus viduje? Ir, dar svarbiau, ar kada nors sąžiningai pažvelgėte į save ir paklausėte: o gal ir aš kartais taip elgiuosi?
Šiame straipsnyje gilinsimės į susireikšminimo psichologiją, analizuosime, iš kur atsiranda perdėtas savęs vertinimas, kuo jis skiriasi nuo sveiko pasitikėjimo savimi ir ką galima padaryti, kad ego netaptų kliūtimi nei jums patiems, nei jūsų santykiams.
Kas iš tikrųjų yra susireikšminimas?
Susireikšminimas yra perdėtas savo svarbos, vertės ar kompetencijų suvokimas, kuris pasireiškia elgesiu, verčiančiu kitus jaustis menkesniais. Tai nėra tas pats kas sveikas pasitikėjimas savimi. Pasitikintis žmogus žino savo stiprybes ir pripažįsta silpnybes. Susireikšminęs žmogus mato tik savo stiprybes ir stengiasi, kad kiti irgi matytų tik jas.
Pagrindiniai susireikšminimo bruožai:
- Nuolatinis dėmesio siekimas. Žmogus negali tiesiog būti kambaryje. Jis turi būti pastebėtas, įvertintas, išgirstas.
- Dominavimas pokalbiuose. Kiekviena tema kažkaip grįžta prie jo patirties, nuomonės ar pasiekimų.
- Kritikos netoleravimas. Net konstruktyvi pastaba priimama kaip asmeninis puolimas.
- Kitų menkinimas. Savo vertę tokis žmogus dažnai patvirtina sumenkindamas kitus: jų nuomonę, pasiekimus ar pasirinkimus.
- Perdėtas teisumas. Jis visada teisus. O jei klysta, tai dėl aplinkybių, kitų žmonių, ar bet ko, tik ne dėl savęs.
Bet čia ir prasideda įdomiausia dalis. Visa tai, kas iš šalies atrodo kaip stiprus, „per didelis” ego, dažnai yra visiškai priešinga to, kas vyksta viduje.
Pranašumo kompleksas: Alfred Adlerio teorija, pakeitusi požiūrį į ego
Psichologas Alfredas Adleris, vienas iš individualios psichologijos pradininkų, XX amžiaus pradžioje pristatė koncepciją, kuri iki šiol laikoma viena svarbiausių aiškinant susireikšminimą: pranašumo kompleksą (angl. superiority complex).
Adleris teigė, kad pranašumo kompleksas nėra savarankiškas reiškinys. Jis visada yra kompensacinis atsakas į nepilnavertiškumo kompleksą (angl. inferiority complex). Kitaip tariant, žmogus, kuris elgiasi taip, tarsi būtų geresnis už visus, viduje jaučiasi blogesnis už visus.
Ši mintis skamba paradoksaliai, bet ji paaiškina labai daug kasdienių situacijų:
- Žmogus, kuris nuolat giriasi savo pajamomis, gali giliai viduje baimintis, kad be pinigų jis nieko vertas.
- Kolega, kuris visada turi būti teisus, gali bijoti, kad pripažinusi klaidą, praras kitų pagarbą.
- Draugas, kuris menkina jūsų pasiekimus, gali jausti, kad jo paties pasiekimai nėra pakankami.
Adleris pabrėžė, kad kiekvienas žmogus gimsta su natūraliu nepilnavertiškumo jausmu (juk vaikas yra fiziškai ir intelektualiai silpnesnis už suaugusiuosius), ir sveikas vystymasis reiškia šį jausmą transformuoti į motyvaciją augti. Problema atsiranda tada, kai nepilnavertiškumo jausmas tampa per stiprus ir žmogus renkasi ne augti, o maskuoti šį jausmą pranašumo iliuzija.
Kaip atsiranda ši grandinė?
Procesas dažniausiai prasideda vaikystėje:
- Vaikas patiria nuvertinimą. Tėvai per daug kritikuoja, lygina su kitais vaikais, kelia neįmanomus standartus arba, priešingai, visiškai ignoruoja vaiko pasiekimus.
- Formuojasi giluminis įsitikinimas: „Aš nesu pakankamai geras.” Šis įsitikinimas dažniausiai yra nesąmoningas. Vaikas jo nesuformuluoja žodžiais, bet jaučia kūnu ir emocijomis.
- Psichika sukuria gynybinį mechanizmą. Kadangi gyventi su nuolatiniu nepilnavertiškumo jausmu yra skausminga, smegenys randa būdą jį kompensuoti: „Jei negaliu pakęsti jausmo, kad esu blogesnis, įtikinsiu save (ir kitus), kad esu geresnis.”
- Atsiranda pranašumo elgesys. Žmogus pradeda girtis, dominuoti, menkinti kitus. Tai vyksta automatiškai, dažnai net nesuvokiant tikrosios priežasties.
Ego ir gynybiniai mechanizmai: kodėl smegenys renkasi susireikšminimą
Susireikšminimas iš esmės yra gynybinis mechanizmas. Psichologijoje gynybiniai mechanizmai apibūdinami kaip nesąmoningi psichikos procesai, kuriais žmogus apsaugo save nuo skausmingų jausmų, minčių ar tikrovės aspektų.
Keli gynybiniai mechanizmai tiesiogiai susiję su susireikšminimu:
Kompensacija
Žmogus, jaučiantis nepilnavertiškumą vienoje srityje, perdėtai pabrėžia savo pranašumą kitoje. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nesėkmingai mokėsi mokykloje, suaugęs gali nuolat pabrėžti savo finansinę sėkmę ir menkinti akademinius pasiekimus: „Diplomai nieko nereiškia, svarbu pinigai.”
Projekcija
Žmogus savo nepageidaujamas savybes priskiria kitiems. Susireikšminęs žmogus, kuris giliai viduje bijo būti nekompetentingas, gali nuolat kritikuoti kitų kompetenciją: „Jie nieko neišmano”, „Aplink vieni nemokšos.”
Racionalizacija
Žmogus sugalvoja „logišką” paaiškinimą savo elgesiui, kuris iš tikrųjų yra emocinis. Pavyzdžiui: „Aš ne susireikšminęs, aš tiesiog žinau daugiau nei kiti” arba „Aš ne dominuoju, aš tiesiog vedu pokalbį.”
Reakcijų formavimas
Tai vienas rafinuočiausių mechanizmų: žmogus elgiasi priešingai tam, ką jaučia. Jaučiasi nesaugus, bet demonstruoja absoliutų pasitikėjimą. Bijo kritikos, bet pats nuolat kritikuoja. Trokšta priėmimo, bet atstumia žmones aukštakalbiu elgesiu.
Dunning-Kruger efektas: kai nežinojimas virsta pasitikėjimu
Vienas fascinuojančių kognityvinių iškraipymų, tiesiogiai susijusių su susireikšminimu, yra Dunning-Kruger efektas. 1999 metais psichologai Davidas Dunningas ir Justinas Krugeris aprašė reiškinį, kuris nuo tada tapo vienu žinomiausių psichologijos konceptų.
Jo esmė: žmonės, turintys mažai žinių ar kompetencijų tam tikroje srityje, dažnai pervertina savo gebėjimus. O tie, kurie tikrai yra kompetentingi, linkę save nuvertinti.
Tai paaiškina, kodėl:
- Žmogus, perskaitęs vieną straipsnį apie ekonomiką, gali tvirtai diskutuoti su ekonomistu.
- Kolega, turintis mėnesio patirtį, gali mokyti tuos, kurie dirba dešimtmetį.
- Pažįstamas, kuris niekada nevaldė komandos, gali aiškinti, kaip „reikia” vadovauti.
Dunning-Kruger efektas nėra tas pats kas susireikšminimas, bet jie dažnai eina greta. Žmogus, kuris nežino, kiek daug nežino, natūraliai jaučiasi kompetentingesnis, nei yra. Ir kai aplinkiniai tai klausia ar abejoja, jis tai interpretuoja ne kaip signalą mokytis, o kaip kitų pavydą ar nekompetenciją.
Keturi Dunning-Kruger efekto etapai
Dunningas ir Krugeris aprašė keturis etapus, kuriuos žmogus praeina gilindamasis į bet kurią sritį:
- „Nežinojimo viršūnė.” Žmogus ką tik pradėjo mokytis ir jaučiasi, kad jau viską supranta. Pasitikėjimas savimi yra maksimalus, kompetencija, minimali.
- „Nusivylimo slėnis.” Žmogus pradeda suprasti, kiek daug nežino. Pasitikėjimas krenta. Čia daugelis pasiduoda.
- „Apšvietimo nuokalnė.” Lėtas, nuoseklus kompetencijos augimas. Žmogus vis labiau supranta temą ir savo ribas.
- „Tvarumo plokštuma.” Aukšta kompetencija ir adekvatus savęs vertinimas. Žmogus žino savo stiprybes ir pripažįsta silpnybes.
Susireikšminę žmonės dažnai „įstringa” pirmame etape, nes pereiti į antrąjį reikalauja pripažinti savo ribotumą, o tai yra per skausminga ego.
Narcizmas ir susireikšminimas: kur baigiasi ego ir prasideda sutrikimas?
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų: ar susireikšminęs žmogus yra narcizas?
Atsakymas: nebūtinai. Bet ryšys yra.
Narcizistinis asmenybės sutrikimas (NAS) yra klinikinė diagnozė, kurią gali nustatyti tik specialistas. Jo požymiai apima perdėtą savęs vertinimą, nuolatinį susižavėjimo poreikį ir empatijos stoką.
Tačiau ne kiekvienas susireikšminęs žmogus turi NAS. Psichologai skiria kelis lygius:
Sveikos savivertės diapazonas. Žmogus pasitiki savimi, žino savo vertę, bet pripažįsta ir kitų vertę. Gali priimti kritiką. Gali pripažinti klaidas. Tai nėra susireikšminimas.
Narciziški bruožai. Žmogus turi kai kuriuos narcizmo požymius (perdėtas savęs vertinimas, jautrumas kritikai, dėmesio siekimas), bet jie neperžengia kasdienio funkcionavimo ribų. Tai, ką dažniausiai vadiname „susireikšminimu.”
Narcisistinis asmenybės sutrikimas. Kraštutinis variantas, kai narciziniai bruožai tampa tokio stiprūs, kad trukdo žmogui palaikyti santykius, dirbti ir funkcionuoti visuomenėje. Tai klinikinė problema, reikalaujanti specialisto pagalbos.
Du narcizmo tipai
Tyrimai rodo, kad narcizmas nėra vienalyčis. Egzistuoja bent du aiškūs tipai, ir abu susiję su susireikšminimu, tik pasireiškia skirtingai:
Grandiozinis narcizmas. Tai „klasikinis” narcizas: garsus, pasitikintis, dominuojantis, mėgstantis dėmesį. Jo susireikšminimas yra atviras ir matomas visiems. Jis tikrai tiki, kad yra geresnis už kitus (arba bent jau labai stengiasi tuo tikėti).
Užslėptas (vulnerabilus) narcizmas. Šis tipas mažiau matomas, bet ne mažiau destruktyvus. Žmogus iš išorės gali atrodyti kuklus ar net nesaugus, bet viduje laiko save ypatingu ir nuolat jaučia nuoskaudą, kad pasaulis to neįvertina. Jo susireikšminimas pasireiškia ne per garsius pareiškimus, o per tylų pasipiktinimą, pasyvią agresiją ir nuolatinį jausmą, kad jis nusipelno daugiau.
Socialinių tinklų era: kodėl susireikšminimo šiandien yra daugiau nei bet kada
Socialiniai tinklai nepakeitė žmogaus prigimties. Poreikis būti pastebėtam, pripažintam ir vertinamam egzistuoja tiek, kiek egzistuoja žmonija. Bet socialiniai tinklai sukūrė visiškai naują ekosistemą, kurioje šie poreikiai stiprinami, skatinami ir monetizuojami.
Patvirtinimo ekonomika
Kiekvienas „like”, komentaras ir prenumerata yra mikro patvirtinimo dozė. Smegenys reaguoja į ją panašiai kaip į socialinį priėmimą realiame gyvenime: išsiskiria dopaminas, atsiranda malonumo jausmas. Problema ta, kad šis malonumas yra trumpalaikis ir reikalauja vis didesnių dozių.
Žmogus pradeda:
- Kurti turinį ne todėl, kad nori pasidalinti, o todėl, kad nori reakcijų.
- Matuoti savo vertę sekėjų skaičiumi ir įsitraukimo rodikliais.
- Lyginti save su kitais ir jaustis blogai, kai kiti gauna daugiau dėmesio.
Kuruojama tapatybė
Socialiniuose tinkluose žmonės rodo ne tai, kas jie yra, o tai, kokiais nori būti matomi. Tai sukuria dvigubą problemą:
- Rodantis žmogus pradeda tikėti savo sukurtu įvaizdžiu ir susitapatina su idealizuota versija.
- Stebintis žmogus lygina savo tikrą gyvenimą su kitų redaguota versija ir jaučiasi nepakankamas.
Abi pusės gali vesti link susireikšminimo: viena, per perdėtą savęs demonstravimą, kita, per kompensacinį poreikį įrodyti savo vertę.
Echo kambariai
Socialinių tinklų algoritmai rodo žmonėms turinį, kuris patvirtina jų jau esamus įsitikinimus. Tai reiškia, kad žmogus, linkęs manyti, jog jo nuomonė yra teisingiausia, bus apipiltas turiniu, kuris tą nuomonę patvirtina. Laipsniškai jo pasitikėjimas savo teisumu auga iki neadekvačių lygių.
Susireikšminimas santykiuose: kaip jis griauna ryšius
Susireikšminimas niekada nelieka tik žmogaus viduje. Jis visada paliečia aplinkinius. Ir dažniausiai skaudžiausiai tai jaučia artimiausi žmonės.
Poroje
Susireikšminęs partneris dažnai:
- Negirdi antrosios pusės poreikių, nes jo poreikiai visada yra svarbiausi.
- Paverčia kiekvieną nesutarimą konkurencija, kurią turi laimėti.
- Neatsiprašo arba atsiprašo formaliai, be tikros empatijos.
- Menkina partnerio pasiekimus ar nuomonę.
- Kontroliuoja santykius per emocinę manipuliaciją.
Ilgainiui partneris pradeda jaustis nematomas, nevertinamas ir emociškai išsekęs.
Draugystėje
Susireikšminimas draugystėje pasireiškia subtiliau, bet nuo to nėra mažiau skausmingas:
- Draugas visada pakreipia pokalbį apie save.
- Jūsų problemos yra „niekis” palyginti su jo.
- Jis varžosi su jumis, net kai varžytis nėra prasmės.
- Pagalba visada ateina su sąlyga: „Aš tau padėjau, dabar tu man skolingas.”
Darbo aplinkoje
Darbe susireikšminimas gali būti ypač destruktyvus:
- Vadovas, kuris nepriima komandos idėjų, nes „jo idėjos visada geresnės.”
- Kolega, kuris priskiria sau grupinio darbo nuopelnus.
- Darbuotojas, kuris niekada nepripažįsta klaidų ir kaltina aplinkybes ar kitus.
- Žmogus, kuris nuolat „moko” kitus, nors pats toje srityje turi minimalią patirtį.
Tokia dinamika kuria toksinę aplinką, kurioje žmonės bijo kalbėti atvirai, kūrybiškumas slopinamas, o pasitikėjimas nyksta.
Kodėl mus taip stipriai erzina susireikšminę žmonės?
Susireikšminimo erzinimas nėra atsitiktinis. Jis kyla iš kelių giluminių priežasčių:
Teisingumo jausmo pažeidimas
Kai žmogus elgiasi taip, tarsi būtų geresnis, tai pažeidžia mūsų teisingumo jausmą. Mes intuityviai jaučiame, kad visi žmonės yra lygūs, ir kai kažkas savo elgesiu tai paneigia, mūsų emocinė sistema reaguoja pyktiu ar frustracija.
Veidrodžio efektas
Kartais susireikšminę žmonės mus erzina todėl, kad jie atspindi mūsų pačių bruožus, kurių nenorime matyti. Psichologai tai vadina „šešėlio” koncepcija (iš Karlo Jungo teorijos): tai, kas mus labiausiai erzina kituose, dažnai yra tai, ką slopname savyje.
Emocinis nuovargis
Bendravimas su susireikšminusiu žmogumi yra emociškai išsekinantis. Reikia nuolat „valdyti” jo ego: nepasakyti nieko, kas supykdytų, pritarti, net kai nesutinki, pakelti menkinimą su šypsena. Šis emocinis darbas kaupiasi ir virsta chronišku erzuliu.
Bejėgiškumo jausmas
Dažnai mes negalime nieko padaryti su susireikšminusiu žmogumi. Jei tai viršininkas, negalime jam pasakyti tiesos. Jei tai giminaitis, negalime jo pakeisti. Šis bejėgiškumo jausmas transformuojasi į pyktį.
10 požymių, kad jūs patys galite būti susireikšminę
Sąžiningas savęs vertinimas yra sunkiausias, bet vertingiausias žingsnis. Štai dešimt požymių, kuriuos verta apsvarstyti:
- Jūs nuolat galvojate apie tai, kaip atrodote kitų akyse. Ne iš nesaugumo, o iš noro padaryti įspūdį.
- Jums sunku nuoširdžiai pasidžiaugti kitų sėkme. Kai draugas pasiekia ką nors gero, jūsų pirma mintis yra: „O aš?”
- Jūs dažnai nutraukiate kitus. Jūsų mintis visada atrodo svarbesnė nei ta, kurią kitas žmogus bando pasakyti.
- Jūs reaguojate į kritiką kaip į ataką. Net jei pastaba yra pagrįsta ir pateikta geranoriškai, jūs jaučiate pyktį ar nuoskaudą.
- Jūs dažnai aiškinate kitiems, kaip „reikia” daryti. Net kai jūsų neklausia. Net kai neturite tos srities patirties.
- Jūs skaičiuojate, kiek gavote reakcijų socialiniuose tinkluose. Ir jūsų nuotaika nuo to priklauso.
- Jūs retai atsiprašote. O kai atsiprašote, tai dažnai skamba kaip: „Atsiprašau, kad taip jautiesi” (ne „Atsiprašau, kad taip pasielgiau”).
- Jūs menkinaite tai, ko neturite. „Tas diplomas nieko nereiškia”, „Tie žmonės tik švaistosi pinigais”, „Man to nereikia” – bet iš tikrųjų jums rūpi.
- Jūs jaučiatės nepatogiai, kai nesate dėmesio centre. Tylėti grupėje jums atrodo nenatūralu.
- Jūs dažnai galvojate: „Aš geriau už juos.” Tai gali būti subtili mintis, bet jei ji pasikartoja, verta sustoti.
Jei atpažinote tris ar daugiau požymių, tai nereiškia, kad esate blogas žmogus. Tai reiškia, kad yra erdvės augti.
Kaip susireikšminimas veikia emocinę sveikatą?
Gali atrodyti, kad susireikšminusiam žmogui viskas gerai: jis pasitiki savimi, eina per gyvenimą drąsiai, neabejoja savo vertumu. Bet po šia fasade dažnai slypi rimtos emocinės problemos.
Nuolatinis stresas
Palaikyti pranašumo iliuziją yra varginantis darbas. Žmogus turi nuolat „performuoti”, nuolat įrodinėti savo vertę, nuolat sekti, ar niekas neabejoja jo pranašumu. Tai sukuria chronišką stresą, kuris veikia ir kūną, ir psichiką.
Vienatvė
Paradoksalu, bet susireikšminę žmonės dažnai yra labai vieniši. Jų elgesys atstumia žmones, o tie, kurie lieka šalia, dažnai yra ten ne dėl tikro ryšio, o dėl įpročio, priklausomybės ar baimės. Gilaus, tikro artimo ryšio susireikšminęs žmogus dažnai neturi, nes artumas reikalauja pažeidžiamumo, o pažeidžiamumas yra priešingas pranašumo iliuzijai.
Nuolatinė nusivylimo rizika
Kai žmogaus savęs vertinimas yra neadekvatūs aukštas, realybė nuolat jį „koreguoja”. Nesėkmės, kritika, situacijos, kuriose jis nėra geriausias, tampa neproporcingai skausmingos. Kiekvienas „kritimas” yra skaudesnis, nes „kristi” tenka iš didesnio aukščio.
Autentiškumo praradimas
Ilgai gyvendamas su perdėtu ego, žmogus gali prarasti kontaktą su tikruoju savimi. Jis taip įpranta prie pranašumo kaukės, kad nežino, kas jis yra be jos. Tai sukuria egzistencinę tuštumą: „Jei aš nesu geresnis už kitus, tai kas aš?”
Iš kur atsiranda susireikšminimas? Giluminės priežastys
Vaikystės patirtys
Dauguma susireikšminimo šaknų siekia vaikystę. Kelios tipinės situacijos:
Perdėtas gyrimas. Kai vaikas nuolat girdavo, kad jis „pats geriausias”, „ypatingas”, „talentingiausias”, jis gali užaugti su nerealistiniu savęs vertinimu. Tokie vaikai, susidūrę su realybe, kurioje nėra patys geriausi, arba adaptuojasi, arba stiprina pranašumo iliuziją.
Sąlyginis meilės teikimas. Kai vaikas jaučia, kad tėvai jį myli tik tada, kai jis pasiekia, laimi, būna geriausias, jis internalizuoja žinutę: „Mano vertė priklauso nuo mano pasiekimų.” Suaugęs toks žmogus nuolat bando „pasiekti” ir „laimėti”, kad jaustųsi vertas meilės.
Emocinis apleistumas. Kai vaiko emociniai poreikiai ignoruojami, jis gali išsiugdyti kompensacinį mechanizmą: „Jei niekas manęs nepastebi, aš pats pasidarysiu nepastebimas neįmanomas.” Tai veda link dėmesio siekimo ir savęs sureikšminimo.
Patyčios ir atmetimas. Vaikas, patyręs patyčias, gali reaguoti dvejopai: susitaikyti su menkinimo žinute (ir augti su žema saviverte) arba sukurti priešingą gynybą: „Aš ne tik nesu blogesnis, aš esu GERESNIS.” Antrasis kelias veda tiesiai prie susireikšminimo.
Kultūrinės įtakos
Susireikšminimas nėra tik individualus reiškinys. Kultūra, kurioje gyvename, gali jį skatinti arba slopinti.
Šiuolaikinė vakarietiška kultūra pabrėžia individualizmą, konkurenciją ir asmeninę sėkmę. „Tikėk savimi”, „Siek svajonių”, „Niekada nepasiduok” – šie pranešimai savaime nėra blogi, bet kraštutine forma jie gali maitinti pranašumo iliuziją.
Socialinių tinklų kultūra tai sustiprino dar labiau. „Personal branding”, „fake it till you make it”, „hustle culture” – visa tai skatina kurti ir palaikyti perdėtą savęs įvaizdį.
Trauma ir emocinis skausmas
Trauminis patyrimas (smurtas, praradimas, atstūmimas) gali priversti žmogų sukurti „stiprų” fasadą kaip emocinę apsaugą. „Jei atrodysiu stiprus ir svarbus, niekas daugiau manęs nesužeis.” Tai yra suprantama reakcija, bet ilgainiui ji tampa kalėjimu, kuriame žmogus negali parodyti tikrų jausmų.
Kaip susidoroti su savuoju susireikšminimu: praktinis vadovas
Jei šiame straipsnyje atpažinote kai kuriuos savo bruožus, tai yra geras ženklas. Savirefleksija yra pirmas ir pats drąsiausias žingsnis.
1. Praktikuokite „vidinį klausymą”
Kai pastebite, kad norite dominuoti pokalbyje, sustokite ir paklauskite savęs: „Kodėl man dabar taip svarbu būti centriniam šiame pokalbyje? Ko aš iš tikrųjų noriu: būti išgirstas ar būti svarbus?”
2. Mokykitės priimti kritiką kaip informaciją
Kritika nėra puolimas. Ji yra informacija. Išbandykite šią praktiką: kai kitas žmogus pasakys ką nors kritišką, prieš reaguodami, giliai įkvėpkite ir pasakykite: „Dėkoju, apie tai pagalvosiu.” Net jei viduje verda.
3. Treniruokite empatiją sąmoningai
Kiekvieną dieną pabandykite bent vieną kartą tikrai įsijausti į kito žmogaus perspektyvą. Kai kolega pasakoja apie savo problemą, užuot galvoję apie savo panašią situaciją, tiesiog klausykite ir paklauskite: „Kaip tu dėl to jautiesi?”
4. Pripažinkite savo klaidas garsiai
Pradėkite nuo mažų dalykų. Pasakykite: „Čia aš klydau” arba „Tu buvai teisus, o aš ne.” Pirmus kartus tai bus nepatogu. Bet kuo dažniau tai darysite, tuo lengviau bus. Ir pastebėsite, kad pripažįstant klaidas, žmonės jus gerbia daugiau, o ne mažiau.
5. Sumažinkite socialinių tinklų vartojimą
Jei pastebite, kad jūsų savivertė priklauso nuo reakcijų internete, tai yra signalas. Pabandykite savaitę gyventi be socialinių tinklų ir stebėkite, kaip keičiasi jūsų savijauta.
6. Stiprinkite tikrą, o ne performatyvų pasitikėjimą savimi
Tikras pasitikėjimas savimi remiasi ne tuo, kad esate geresnis už kitus, o tuo, kad esate „pakankamai geras” toks, koks esate. Su trūkumais, su klaidomis, su nežinojimu. Žmogus, kuris gali pasakyti „Nežinau” ir nesijausti dėl to prasčiau, turi stipresnį pasitikėjimą nei tas, kuris visada turi atsakymą.
7. Apsvarstykite profesionalią pagalbą
Jei susireikšminimas trukdo jūsų santykiams, darbui ar emocinei gerovei, psichologo ar psichoterapeuto pagalba gali būti neįkainojama. Kognityvinė-elgesio terapija padeda atpažinti ir keisti automatines mąstymo schemas, kurios maitina pranašumo iliuziją. Psichodinaminė terapija gali padėti suprasti gilumines priežastis, kurios veda link susireikšminimo.
Kaip bendrauti su susireikšminusiu žmogumi?
Ne visada galite tokio žmogaus išvengti. Kartais tai yra jūsų viršininkas, giminaitis ar ilgametis draugas. Štai keletas strategijų, kurios padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą:
Nustatykite ribas
Jums nereikia toleruoti menkinimo ar nuolatinio kitų nuvertinimo. Galite ramiai pasakyti: „Man nepatinka, kai kalbi apie mane tokiu tonu” arba „Aš vertinu savo nuomonę, net jei tu su ja nesutinki.”
Neleiskite sau būti „publika”
Susireikšminę žmonės maitinasi dėmesiu. Jei nustojate reaguoti į jų demonstracijas, menkinkite jų elgesio atlygio mechanizmą. Tai nereiškia būti šaltam, tai reiškia nestiprinti jų ego savo sąskaita.
Nekonkuruokite
Kai susireikšminęs žmogus pradeda varžybas, geriausia strategija yra nedalyvauti. Atsakykite ramiai: „Tai puiku, džiaugiuosi dėl tavęs” ir pakeiskite temą. Varžybos, kuriose dalyvauja tik vienas žaidėjas, greitai nebetenka prasmės.
Atsiminkite: tai ne apie jus
Kai susireikšminęs žmogus jus menkina ar ignoruoja, tai dažniausiai nėra apie jus. Tai apie jo vidinius procesus, jo nesaugumą, jo gynybą. Ši perspektyva neleidžia susireikšminusio žmogaus elgesiui paveikti jūsų savivertės.
Galutinė mintis
Klausimas „Iš kur tas jūsų susireikšminimas?” dažnai skamba retoriškai, su erzulio ar pašaipos atspalviu. Bet jei į jį žiūrėsime rimtai, jis atveria labai svarbų pokalbį apie žmogaus psichiką, apie tai, kaip vaikystės patirtys formuoja suaugusiojo elgesį, kaip kultūra stiprina arba slopina ego, ir kaip smegenys kuria gynybines strategijas, kad apsaugotų mus nuo skausmingo nepilnavertiškumo jausmo.
Žmogus, kuris atrodo labiausiai pasitikintis savimi, gali būti labiausiai nesaugus. O žmogus, kuris drįsta pripažinti savo ribas, dažnai turi stipriausią pagrindą po kojomis.
Tikroji stiprybė nėra žinoti atsakymus į visus klausimus. Tikroji stiprybė yra gebėjimas pasakyti: „Nežinau. Bet noriu suprasti.”