Kai žmogus ryte pažvelgia į veidrodį, jis nemato tik savo atspindžio. Jis mato istoriją, kuri buvo rašoma nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, susidedančią iš tūkstančių smulkių patirčių, žodžių, žvilgsnių ir situacijų. Ši istorija ir yra savivertė, t. y. tai, ką žmogus galvoja ir jaučia apie save.
Bet kaip ji atsiranda? Kodėl vienas žmogus gali ramiai priimti kritiką, o kitas po vieno pastebėjimo jaučiasi visiškai sutraiškytas? Atsakymas glūdi savivertės formavimosi procese, kuris prasideda anksčiau, nei daugelis įsivaizduoja.
Kas yra savivertė ir kodėl ji svarbi
Savivertė, tai subjektyvus žmogaus vertinimas apie save: savo gebėjimus, išvaizdą, santykius su kitais ir vietą pasaulyje. Tai ne vienas konkretus jausmas, o visuma įsitikinimų, kurie veikia kaip filtras, per kurį interpretuojame viską, kas mums nutinka.
Psichologai skiria du pagrindinius savivertės tipus:
- Globali savivertė – bendras požiūris į save kaip asmenybę. Atsakymas į klausimą „ar aš esu geras, vertingas žmogus?”
- Situacinė savivertė – savęs vertinimas konkrečioje srityje: darbe, santykiuose, sporto salėje, socialinėse situacijose.
Žmogus gali turėti aukštą savivertę profesinėje srityje (žinoti, kad yra kompetentingas specialistas), bet žemą, kai kalbama apie romantinius santykius. Šie du lygmenys nuolat sąveikauja tarpusavyje.
Savivertė lemia kasdienius sprendimus: kokio darbo ieškome, su kokiais žmonėmis bendraujame, kaip reaguojame į nesėkmes, ar drįstame prašyti paaukštinimo, ar leidžiame kitiems peržengti mūsų ribas. Moksliniai tyrimai rodo, kad žema savivertė yra susijusi su didesne depresijos, nerimo sutrikimų ir priklausomybių rizika.
Pirmieji metai: pagrindo klojimas
Savivertės formavimasis prasideda dar kūdikystėje, nors kūdikis, žinoma, nesuvokia šios sąvokos. Viskas prasideda nuo prieraišumo, t. y. emocinio ryšio tarp vaiko ir pagrindinių globėjų.
Prieraišumo teorija ir savivertė
Britų psichiatras John Bowlby XX amžiaus viduryje suformulavo prieraišumo teoriją, kuri iki šiol lieka vienu svarbiausių savivertės supratimo pagrindų. Pagal šią teoriją, kūdikis nuo gimimo ieško artumo su globėju, o tai, kaip globėjas atsako į šį poreikį, formuoja vaiko „vidinį darbo modelį” – gilų, dažnai nesąmoningą įsitikinimą apie tai, ar jis yra vertas meilės ir dėmesio.
Kai tėvai (ar kiti globėjai) nuosekliai reaguoja į kūdikio poreikius – paima ant rankų, kai verkia, šypsosi atgal, kalba švelniai – vaikas internalizuoja žinutę: „Aš esu svarbus. Mano poreikiai yra svarbūs. Pasaulis yra saugus.”
Kai atsakas nenuoseklus arba jo nėra, vaikas gauna kitokią žinutę: „Mano poreikiai nesvarbūs. Aš turiu pats susitvarkyti. Galbūt aš nesu pakankamai geras.”
Mary Ainsworth, Bowlby bendradarbė, savo garsiuoju „keistos situacijos” eksperimentu identifikavo kelis prieraišumo stilius:
- Saugus prieraišumas – vaikas jaučiasi saugiai, pasitiki globėju ir drąsiai tyrinėja aplinką. Tai tvirtų savivertės pamatų požymis.
- Vengiantis prieraišumas – vaikas išmoko slopinti savo emocinius poreikius, nes žino, kad globėjas į juos nereaguos. Savivertė dažnai formuojasi per pasiekimus, o ne per santykius.
- Ambivalentiškas prieraišumas – vaikas nežino, ko tikėtis, todėl nuolat ieško patvirtinimo. Savivertė tampa labai nestabili, priklausoma nuo aplinkos reakcijų.
Šie ankstyvieji modeliai nėra galutinis nuosprendis. Jie gali keistis per visą gyvenimą. Tačiau jie sukuria tam tikrą „pradinį tašką”, nuo kurio prasideda tolimesnis savivertės formavimasis.
Vaikystė: žodžiai, kurie tampa vidine kalba
Kai vaikas pradeda kalbėti ir suprasti kalbą, savivertės formavimasis įgauna naują dimensiją. Tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų žodžiai tampa vaiko vidinės kalbos pagrindu.
Grįžtamojo ryšio galia
Įsivaizduokite du scenarijus:
Scenarijus A: Penkiametis piešia namą. Mama pasižiūri ir sako: „Koks gražus namas! Tu tikras menininkas!” Kiekvieną kartą, kai vaikas ką nors padaro, jis gauna panašų atsaką.
Scenarijus B: Tas pats penkiametis piešia namą. Mama pasižiūri ir sako: „Matau, kad labai stengiaisi su tais langais. Papasakok apie savo piešinį.” Ji domisi procesu, o ne tik rezultatu.
Carol Dweck, Stanfordo universiteto psichologė, parodė, kad šie du požiūriai veda skirtingomis kryptimis. Pirmasis scenarijus formuoja „fiksuotą mąstymą” – vaikas tiki, kad jo vertė priklauso nuo įgimtų savybių. Antrasis formuoja „augimo mąstymą” – vaikas supranta, kad pastangos ir procesas yra vertingi patys savaime.
Vaikai, kuriems nuolat sakoma „tu protingas” arba „tu talentingas”, paradoksaliai dažnai turi trapesnę savivertę nei tie, kurie giriami už pastangas. Priežastis paprasta: jei mano vertė priklauso nuo to, kad esu protingas, tai kiekviena klaida tampa grėsme mano tapatybei.
Lyginimo kultūra šeimoje
„Pažiūrėk į savo brolį, jis visada padaro namų darbus laiku.” „Kaimynų Onutė jau skaito, o tu dar ne.” Tokie palyginimai, nors dažnai ištariami be blogos intencijos, kiekvieną kartą siunčia vaikui žinutę: „Tu esi nepakankamas toks, koks esi.”
Lyginimas su kitais yra vienas galingiausių savivertę griaunančių mechanizmų. Jis moko vaiką, kad jo vertė nėra absoliuti – ji visada matuojama santykiui su kitu žmogumi.
Sąlyginė ir besąlyginė meilė
Psichologas Carl Rogers akcentavo skirtumą tarp sąlyginės ir besąlyginės meilės:
- Besąlyginė meilė: „Aš tave myliu tokį, koks esi. Net kai elgiesi blogai, tu vis tiek esi mylimas.” Tai nereiškia, kad vaikas negauna ribų ar pasekmių. Tai reiškia, kad jo vertė kaip žmogaus niekada nėra kvestionuojama.
- Sąlyginė meilė: „Aš tave myliu, kai tu gauni gerus pažymius / elgiesi gerai / esi mandagus.” Vaikas išmoksta, kad meilė ir priėmimas yra dalykai, kuriuos reikia užsitarnauti.
Vaikai, užaugę sąlyginės meilės aplinkoje, dažnai tampa suaugusiais, kurie be perstojo bando įrodyti savo vertę – per darbo pasiekimus, kūno formą, socialinį statusą ar kitų žmonių pritarimą.
Mokykla: naujas savivertės laukas
Mokykla yra pirmoji vieta, kur vaikas susiduria su sistemingu vertinimu. Pažymiai, vieta klasėje, gebėjimas atsakyti į mokytojo klausimą – visa tai tampa naujais savivertės šaltiniais.
Akademiniai pasiekimai ir savivertė
Ryšys tarp akademinių pasiekimų ir savivertės yra dvikryptis. Vaikai su aukštesne saviverte paprastai pasiekia geresnių rezultatų, nes drįsta bandyti, nebijo klaidų ir yra atsparesni nesėkmėms. O geri rezultatai savo ruožtu stiprina savivertę. Tai gali veikti ir priešinga kryptimi: žemi pažymiai mažina savivertę, o žema savivertė neleidžia pasiekti gerų rezultatų.
Ypač pažeidžiami yra vaikai, kuriems mokymasis sekasi sunkiau dėl disleksijos, ADHD ar kitų mokymosi sunkumų. Jei šie sunkumai neatpažįstami ir nesuprantami, vaikas daro išvadą: „Aš kvailas.” Ši etiketė gali lydėti žmogų dešimtmečius.
Socialinė hierarchija ir bendraamžiai
Vaikų kolektyvuose susiformuoja aiški hierarchija: lyderiai, sekėjai, atstumtieji. Vaiko vieta šioje hierarchijoje tiesiogiai veikia jo savivertę.
Patyčios yra vienas destruktyviausių savivertę griaunančių veiksnių. Vaikas, kuriam nuolat kartojama, kad jis yra „keistas”, „bjaurus” ar „kvailys”, pradeda tuo tikėti. Tai nėra loginis procesas – tai emocinis. Žinutės, kurios kartojamos pakankamai dažnai, pereina į nesąmoningo tikėjimo lygmenį.
Svarbu paminėti, kad savivertei kenkia ne tik tiesioginės patyčios, bet ir socialinė izoliacija. Vaikas, kuris nuolat lieka vienas per pertraukas, nepasirenka komandai ar negauna kvietimų į gimtadienius, gauna tylią, bet aiškią žinutę apie savo vietą socialiniame pasaulyje.
Mokytojo vaidmuo
Mokytojo žodžiai turi ypatingą svorį. Vaikui mokytojas yra autoritetas, todėl jo vertinimai priimami beveik kaip objektyvios tiesos.
Mokytojas, kuris sako: „Iš tavęs nieko nebus” arba „Tu visada viską sumaišai,” gali padaryti ilgalaikę žalą. Ir priešingai – mokytojas, kuris pastebi vaiko pastangas, kuris tiki mokinio potencialu ir tai parodo, gali tapti stipriu savivertės šaltiniu, ypač vaikams iš sudėtingų šeimų.
Paauglystė: tapatybės paieškos ir savivertės krizė
Paauglystė yra laikotarpis, kai savivertė patiria turbulenciją. Kūnas keičiasi, atsiranda nauji socialiniai lūkesčiai, o smegenys dar tik baigia formuotis (prefrontalinė žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą ir impulsų kontrolę, visiškai subręsta tik apie 25 metus).
Kūno vaizdas ir savivertė
Paauglystėje kūno vaizdas (body image) tampa vienu stipriausių savivertės veiksnių. Merginos ypač jautriai reaguoja į kūno pokyčius ir dažnai lygina save su nerealistiniais grožio standartais. Tačiau tyrimai rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais kūno vaizdo problemos vis dažniau paliečia ir vaikinus, ypač socialinių tinklų eroje.
Žiniasklaida, reklamos ir socialiniai tinklai sukuria grožio idealą, kuris yra nepasiekiamas absoliučiai daugumai. Kai paauglys kasdien mato filtruotas nuotraukas ir idealizuotus kūnus, jis pradeda vertinti savo realų kūną kaip „nepakankamą.”
Socialiniai tinklai: naujas savivertės formavimo veiksnys
Dabartinė karta yra pirmoji, kuri auga su socialiniais tinklais nuo pat ankstyvos paauglystės. Tai sukuria visiškai naują savivertės formavimo aplinką, kokios nebuvo ankstesnėse kartose.
Socialinių tinklų poveikis savivertei pasireiškia keliais būdais:
- Kiekybinis patvirtinimas. „Like” mygtukas pavertė socialinį pritarimą skaičiumi. Paauglys gali tiksliai „išmatuoti”, kiek žmonių jį priima, ir palyginti tai su kitų rezultatais.
- Nuolatinis socialinis lyginimas. Scrolla’inimas per nuotraukas, kuriose visi atrodo laimingi, gražūs ir sėkmingi, sukuria iškraipytą realybės vaizdą.
- 24/7 prieinamumas. Anksčiau, grįžęs iš mokyklos, paauglys galėjo atsitraukti nuo socialinio spaudimo. Dabar telefonas yra nuolat šalia.
- Viešas gėdinimas. Socialiniuose tinkluose patyčios gali tapti viešos ir pasiekti šimtus ar tūkstančius žmonių per kelias minutes.
Eriko Eriksono tapatybės formavimosi teorija
Psichologas Erik Erikson apibūdino paauglystę kaip „tapatybės ir vaidmenų sumaišties” stadiją. Paauglys bando atsakyti į klausimą „kas aš esu?”, ir šis procesas tiesiogiai siejasi su saviverte.
Paaugliai, kurie turi galimybę saugiai tyrinėti skirtingas tapatybes – bandyti skirtingus pomėgius, stilius, draugų ratus – paprastai susiformuoja stipresnę savivertę nei tie, kuriems tapatybė yra primesta iš šalies (pvz., „tu esi gydytojo sūnus, todėl turi tapti gydytoju”).
Suaugusiojo savivertė: ar galime ją pakeisti?
Daugelis žmonių suaugusiojo amžiuje jaučia „pagrindinį toną” savivertės – tai gali būti gilus, sunkiai žodžiais apibūdinamas jausmas, kad kažkas su manimi „negerai”, arba priešingai – stabilus pasitikėjimo savimi pagrindas.
Gera žinia ta, kad savivertė nėra statiška. Ji gali keistis bet kuriame amžiuje. Neuromokslas patvirtina, kad smegenys išlaiko plastiškumą visą gyvenimą – tai reiškia, kad giliai įsišakniję įsitikinimai apie save gali būti pakeisti, nors tai reikalauja sąmoningų ir nuoseklių pastangų.
Veiksniai, formuojantys suaugusiojo savivertę
Darbo aplinka. Suaugusiems darbas dažnai tampa pagrindine savivertės arena. Vadovo grįžtamasis ryšys, kolegos reakcijos, paaukštinimai ar atleidimas – visa tai tiesiogiai veikia savęs vertinimą. Žmonės, kurie per stipriai tapatina save su savo profesija, yra ypač pažeidžiami profesinių nesėkmių metu.
Romantiniai santykiai. Partneris gali tapti stipriu savivertės šaltiniu arba ją griauti. Santykiai, kuriuose žmogus jaučiasi matomas, girdimas ir vertinamas, stiprina savivertę. Toksiški santykiai, emocinis smurtas ir manipuliacijos ją naikina.
Tėvystė ir motinystė. Tapimas tėvu ar mama sukelia naują savivertės krizę. Nauji tėvai dažnai jaučiasi nepakankami ir nuolat lygina save su idealizuotu „gero tėvo” ar „geros mamos” vaizdiniu.
Gyvenimo pokyčiai. Skyrybos, artimojo mirtis, ligos, finansiniai sunkumai – visi šie įvykiai gali rimtai paveikti savivertę, ypač jei žmogus neturi stipraus palaikymo tinklo.
Savivertės formavimosi psichologiniai mechanizmai
Norint suprasti, kaip formuojasi savivertė, reikia pažvelgti į kelis pagrindinius psichologinius mechanizmus, kurie veikia visais amžiaus tarpsniais.
1. Veidrodinis atspindys (Looking-glass self)
Sociologas Charles Horton Cooley dar 1902 metais pasiūlė „veidrodinio aš” koncepciją. Pagal ją, mūsų savęs suvokimas formuojasi trimis etapais:
- Įsivaizduojame, kaip atrodome kitų akyse.
- Įsivaizduojame, kaip kiti mus vertina.
- Patiriame emocinę reakciją į šį įsivaizduojamą vertinimą.
Problema ta, kad mūsų įsivaizdavimas apie kitų vertinimą dažnai neatitinka tikrovės. Žmogus su žema saviverte linkęs interpretuoti neutralias situacijas negatyviai: „Jis manęs nepasveikino, nes manęs nemėgsta” (nors galbūt tiesiog nepastebėjo).
2. Socialinis lyginimas
Psichologas Leon Festinger 1954 metais suformulavo socialinio lyginimo teoriją. Pagal ją, žmonės turi įgimtą poreikį vertinti savo gebėjimus ir nuomones, ir tai daro lygindamiesi su kitais.
Lyginimas gali būti:
- Aukštyn kryptis – lyginamasi su tais, kurie yra „geriau” (turtingesni, gražesni, sėkmingesni). Tai dažniausiai mažina savivertę.
- Žemyn kryptis – lyginamasi su tais, kuriems sekasi prasčiau. Tai trumpam gali pakelti savivertę, tačiau tai nėra sveikas mechanizmas.
Socialiniai tinklai sukūrė sąlygas nuolatiniam aukštyn krypties lyginimui, nes žmonės viešina savo geriausias akimirkas, o mes jas lyginame su savo kasdienybe.
3. Kognityviniai iškraipymai
Aaron Beck, kognityvinės terapijos pradininkas, aprašė mąstymo iškraipymus, kurie palaiko žemą savivertę:
- Juodai baltas mąstymas: „Jei nepadariau tobulai, tai padariau blogai.”
- Katastrofizavimas: „Padariau klaidą pristatyme, visi galvoja, kad esu nekompetentingas.”
- Psichinis filtravimas: Iš dešimties teigiamų atsiliepimų prisimename vieną neigiamą.
- Emocinis argumentavimas: „Jaučiuosi beviltiškas, vadinasi, toks ir esu.”
- Personalizavimas: „Viršininkas buvo blogos nuotaikos – tikriausiai dėl manęs.”
Šie iškraipymai veikia automatiškai ir dažniausiai nesąmoningai. Jie buvo išmokti vaikystėje ir tapo „numatytuoju” mąstymo režimu.
Kaip stiprinti savivertę: mokslu pagrįsti metodai
Žinant, kaip savivertė formuojasi, galima imtis konkrečių veiksmų jai stiprinti. Čia pateikiami metodai, kuriuos patvirtina psichologiniai tyrimai.
Kognityvinė restruktūrizacija
Tai procesas, kurio metu mokometės atpažinti ir kvestionuoti negatyvias mintis apie save. Praktiškai tai atrodo taip:
- Pastebėkite mintį: „Aš niekada nieko nepadarau gerai.”
- Paklauskite savęs: Ar tai faktas, ar interpretacija? Kokie yra įrodymai už ir prieš šią mintį?
- Suformuluokite alternatyvą: „Kartais man sekasi gerai, kartais ne. Tai normalu.”
Tai nėra „pozityvus mąstymas” ar savęs apgaudinėjimas. Tai realistiškesnis požiūris, kuris pakeičia automatinį negatyvų mąstymą.
Savęs užuojauta (Self-compassion)
Kristin Neff, Teksaso universiteto tyrėja, identifikavo tris savęs užuojautos komponentus:
- Gerumas sau: Elgtis su savimi taip, kaip elgtumėtės su geru draugu sunkioje situacijoje.
- Bendro žmogiškumo suvokimas: Suprasti, kad kančia ir nesėkmės yra normalios žmogaus patirties dalis, o ne įrodymas, kad kažkas su mumis negerai.
- Sąmoningas dėmesingumas (mindfulness): Pastebėti savo jausmus be perdėto tapatinimosi su jais.
Tyrimai rodo, kad savęs užuojauta yra stipriai susijusi su emocine gerove ir sveika saviverte. Svarbu tai, kad savęs užuojauta nėra savęs gailėjimasis – tai sugebėjimas būti sau palaikančiu ir supratingu.
Vertybėmis pagrįstas gyvenimas
Priimtimo ir įsipareigojimo terapija (ACT) siūlo kitokį požiūrį į savivertę: vietoj to, kad bandytumėte „pakelti” savivertę, nukreipkite dėmesį į tai, kas jums yra prasminga. Kai žmogus gyvena pagal savo vertybes ir daro tai, kas jam yra tikrai svarbu, savivertė kyla kaip šalutinis produktas.
Praktiškai: užuot klausę „kaip jaustis geriau dėl savęs?”, paklauskite „kas man yra tikrai svarbu ir kaip galiu tai atspindėti savo veiksmuose?”
Kompetencijos ugdymas
Vienas patikimiausių būdų stiprinti savivertę – mokytis naujų dalykų ir tobulėti konkrečiose srityse. Realūs pasiekimai sukuria realų pagrindą savivertei.
Svarbu pasirinkti tikslus, kurie yra pakankamai sudėtingi, kad keltų iššūkį, bet pakankamai realūs, kad būtų pasiekiami. Psichologas Mihaly Csikszentmihalyi aprašė „srauto” (flow) būseną – kai užduotis idealiai atitinka jūsų gebėjimų lygį, patiriate gilų pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi.
Kūno ir proto ryšys
Fizinė veikla turi tiesioginį poveikį savivertei. Tai veikia keliais lygmenimis:
- Biochemiškai: sporto metu išsiskiria endorfinai ir serotoninas, kurie gerina nuotaiką.
- Per kompetencijos jausmą: kiekvienas naujas pasiekimas (ilgesnė distancija, didesnis svoris) sustiprina tikėjimą savo gebėjimais.
- Per kūno vaizdą: reguliari fizinė veikla padeda jaustis geriau savo kūne, nepriklausomai nuo to, ar pasikeičia kūno svoris.
Tyrimai rodo, kad net 20–30 minučių vidutinio intensyvumo fizinės veiklos kelis kartus per savaitę gali reikšmingai pagerinti savivertę.
Tėvų vaidmuo: kaip padėti vaikui formuoti sveiką savivertę
Kadangi tėvai yra pagrindiniai ankstyvosios savivertės „architektoai”, jiems tenka ypatinga atsakomybė.
Ką daryti
- Rodykite besąlyginį priėmimą. Skirkite vaiko elgesį nuo vaiko asmenybės. „Tavo elgesys buvo nepriimtinas” yra visiškai kitokia žinutė nei „Tu esi blogas vaikas.”
- Leiskite patirti nesėkmes. Pernelyg apsaugantys tėvai (vadinamieji „helikopterio tėvai”) neleidžia vaikui patirti sunkumų, o tuo pačiu atima galimybę patirti sėkmę po nesėkmės. Atsparumas formuojasi per patirtį.
- Girkite pastangas, ne rezultatus. „Matau, kad labai stengiaisi” yra geriau nei „Tu protingiausias klasėje.”
- Klausykite aktyviai. Kai vaikas pasakoja apie savo dieną, atidėkite telefoną ir iš tiesų klausykite. Tai siunčia žinutę: „Tu ir tavo patirtis yra svarbūs.”
- Modeliuokite sveiką savivertę. Vaikai mokosi stebėdami. Jei mama nuolat kritikuoja savo kūną prieš veidrodį, vaikas perima šį modelį.
Ko vengti
- Lyginti vaiką su broliais, seserimis ar kitais vaikais.
- Naudoti gėdinimą kaip drausminimo priemonę.
- Išjuokti vaiko jausmus („Na, dėl ko čia verkti?”).
- Kraunti ant vaiko savo neišpildytus lūkesčius.
- Būti per daug kritiškiems vaiko pastangoms.
Kultūros ir visuomenės įtaka savivertei
Savivertė nėra formuojama vakuume. Kultūra, kurioje gyvename, nustato normas, pagal kurias vertiname save.
Individualistinės vs. kolektyvistinės kultūros
Vakarų individualistinėse kultūrose savivertė dažnai siejama su asmeniniais pasiekimais, savarankiškumu ir išskirtinumu. Rytų kolektyvistinėse kultūrose savivertė labiau priklauso nuo harmoningų santykių su grupe, kukluma ir indėlio į bendruomenę.
Nei vienas modelis nėra „teisingas” ar „neteisingas” – jie tiesiog formuoja skirtingas savivertės struktūras. Svarbu suvokti, kokios kultūrinės normos veikia jūsų savęs vertinimą, ir atpažinti, kurios iš jų jums tarnauja, o kurios kenkia.
Ekonominės sąlygos
Finansinis nestabilumas, skurdas ir nelygybė turi tiesioginį poveikį savivertei. Žmonės, augantys skurde, dažnai internalizuoja visuomenės stigmą ir jaučiasi „mažiau vertingi.” Ekonominė nelygybė stiprina socialinį lyginimą ir padidina „nepakankamo” jutimo tikimybę.
Lyčių stereotipai
Visuomenės lūkesčiai dėl lyčių vaidmenų tiesiogiai veikia savivertę. Moterys dažniau patiria savivertės spaudimą dėl išvaizdos ir santykių. Vyrai – dėl finansinės sėkmės ir emocinio „stiprumo.” Abu šie spaudimo modeliai yra ribojantys ir gali kenkti savivertei.
Kada kreiptis profesionalios pagalbos
Jei jaučiate, kad žema savivertė trukdo jūsų kasdieniam gyvenimui – vengia naujų patirčių, kenkia santykiams, sukelia nuolatinį nerimą ar liūdesį – verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.
Keletas terapijos krypčių, kurios yra veiksmingos dirbant su saviverte:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): padeda atpažinti ir keisti negatyvius mąstymo modelius.
- Schemų terapija: dirba su giliais, ankstyvoje vaikystėje susiformavusiais įsitikinimais apie save.
- Priimtimo ir įsipareigojimo terapija (ACT): moko lanksčiau reaguoti į negatyvias mintis apie save.
- Psichoanalizė / psichodinaminė terapija: tyrinėja nesąmoningus procesus ir ankstyvuosius santykius, kurie suformavo dabartinę savivertę.
Profesionali pagalba nėra silpnumo požymis. Tai sprendimas investuoti į savo emocinę gerovę.
Pagrindinės įžvalgos
Savivertė nėra kažkas, su kuo gimstame. Ji formuojasi per tūkstančius smulkių patirčių, prasidedančių nuo pirmojo globėjo prisilietimo ir tęsiasi per visą gyvenimą. Ankstyvieji prieraišumo santykiai kuria pamatą, vaikystės patirtys formuoja vidinę kalbą, paauglystė meta iššūkius, o suaugusiojo gyvenimas suteikia galimybę sąmoningai keisti tai, kas buvo nesąmoningai įdiegta.
Svarbiausias dalykas, kurį verta prisiminti: savivertė yra plastiškas darinys. Nepriklausomai nuo jūsų ankstyvųjų patirčių, jūs galite ją keisti. Tai reikalauja laiko, pastangų ir dažnai profesionalios pagalbos, tačiau tai yra visiškai įmanoma.
Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos, priėmimo ir meilės – ne todėl, kad kažką pasiekė ar kažkuo tapo, o tiesiog todėl, kad yra.