Įsivaizduokite porą, kuri myli vienas kitą iš visos širdies, bet vis tiek jaučiasi nesuprasti. Ji laukia, kol jis pasakys, kaip ja žavisi. Jis tuo metu remontuoja jos automobilį, valo kiemą ir tyliai galvoja: „Argi neaišku, kiek man ji svarbi?” Abu duoda meilę. Tik kalba skirtingomis kalbomis.
Būtent šią idėją prieš tris dešimtmečius suformulavo amerikiečių santykių konsultantas ir autorius Gary Chapmanas knygoje „Penkios meilės kalbos”. Jo teorija paprasta, bet stebėtinai galinga: kiekvienas žmogus turi pirmenybinį būdą, kuriuo priima ir išreiškia meilę. Kai partneriai „kalba” skirtingomis kalbomis, jausmas lieka neperteiktas, net jei meilė reali ir gili.
Šiame straipsnyje gilinsimės ne tik į patį modelį, bet ir į tai, kaip jis veikia kasdieniuose lietuviškuose santykiuose. Kodėl rūpestingiausias partneris kartais atrodo šaltas? Kodėl dovana vienam reiškia viską, o kitam beveik nieko? Ir svarbiausia, kaip atpažinti savo bei mylimo žmogaus kalbą.
Penkios meilės kalbos trumpai
Chapmanas išskyrė penkis pagrindinius būdus, kuriais žmonės jaučia, kad yra mylimi.
Padrąsinantys žodžiai. Komplimentai, padėka, žodinis palaikymas, parašyta žinutė „didžiuojuosi tavimi”. Tokiam žmogui svarbu girdėti meilę garsiai. Šiltas „tu šiandien nuostabiai atrodai” jam reiškia daugiau nei brangi dovana.
Kokybiškas laikas. Neišsiblaškęs dėmesys, bendri pokalbiai, pasivaikščiojimai be telefonų. Esmė ne tiek būti šalia, kiek būti kartu iš tikrųjų, kai partneris jaučiasi matomas ir išgirstas.
Dovanos. Ne kaina, o gestas. Tokiam žmogui dovana yra apčiuopiamas įrodymas, kad apie jį pagalvota. Net lauko gėlė, atnešta be progos, gali pasakyti „aš tave atsiminiau”.
Paslaugos. Konkretūs darbai, palengvinantys partnerio gyvenimą. Išplauti indai, parvežtas iš oro uosto, sutaisytas čiaupas. Šiam žmogui veiksmai kalba garsiau nei žodžiai.
Fizinis prisilietimas. Apkabinimai, laikymasis už rankų, glaudimasis ant sofos. Prisilietimas tokiam žmogui yra pagrindinis saugumo ir artumo kanalas.
Dauguma žmonių turi vieną dominuojančią kalbą ir vieną antrinę. Likusios ne nesvarbios, tik mažiau jautrios. Štai čia ir prasideda įdomiausia dalis.
Kodėl mylime skirtingai
Meilės kalbos formuojasi vaikystėje, šeimos aplinkoje ir asmeninėje patirtyje. Vaikas, augęs namuose, kur tėvai retai apkabindavo, bet visada padėdavo darbais, dažnai užaugęs meilę matuos paslaugomis. Žmogus, kuriam vaikystėje trūko žodinio pripažinimo, suaugęs gali ypač trokšti padrąsinančių žodžių.
Lietuvoje tai turi savitą atspalvį. Mūsų kultūroje ilgai vyravo santūrumas. Daug kur vyresnės kartos meilę rodė ne žodžiais, o darbais: motina, keliaujanti per pusę miesto su sriubos puodu suaugusiam vaikui, tėvas, tyliai sutaisantis dukters butą. „Aš tave myliu” garsiai būdavo sakoma retai, beveik gėdijantis. Todėl daugeliui lietuvių paslaugos ir net dovanos yra įprasčiausia meilės kalba, o padrąsinantys žodžiai ar atviras fizinis prisilietimas viešumoje atrodo svetimi ar dirbtini.
Tai paaiškina, kodėl du žmonės gali nuoširdžiai mylėti ir vis tiek nesusikalbėti. Jie tiesiog perduoda meilę formomis, kurių kitas neperskaito kaip meilės.
Kaip skirtingos kalbos sukelia nesusipratimus
Pažvelkime į konkrečius pavyzdžius, kurie atpažįstami beveik kiekvienoje poroje.
Pavyzdys pirmas. Darbštusis vyras ir tylinti žmona.
Tomas dirba daug, savaitgaliais tvarko sodybą, taiso automobilį, neša maišus iš parduotuvės. Jam tai meilės kalba: „Aš dirbu dėl mūsų.” Rūta, kurios kalba yra kokybiškas laikas, mato kitką: vyrą, kuris niekada neturi laiko paprastam vakarui dviese. Jis duoda meilę paslaugomis, ji laukia bendrų valandų. Abu jaučiasi nuvertinti, nors stengiasi.
Pavyzdys antras. Komplimentų laukianti moteris.
Eglės kalba yra padrąsinantys žodžiai. Ji svajoja išgirsti, kad atrodo graži, kad gerai parinko dovaną, kad ja didžiuojamasi. Jos partneris Mantas meilę rodo dovanomis ir prisilietimais. Jis nustemba: „Juk visada apkabinu, parnešu jai gėlių, ko dar reikia?” Eglei gėlės malonios, bet jos nepripildo to, ko ji ilgisi labiausiai, ištarto pripažinimo.
Pavyzdys trečias. Skirtingi prisilietimo poreikiai.
Vienam partneriui apkabinimas vakare yra dienos kulminacija. Kitam, kuriam svarbiausia paslaugos, fizinis artumas malonus, bet antrinis. Jei tas, kuriam reikia prisilietimo, jo negauna, jis pradeda jaustis atstumtas, nors tikra problema tik kalbos skirtumas.
Esmė visuose pavyzdžiuose ta pati. Žmonės dažnai duoda meilę ta kalba, kuria patys norėtų ją gauti. Tai natūralu, bet klaidinga. Tikras artumas prasideda tada, kai pradedame mylėti partnerio kalba, ne savo.
Kaip atpažinti savo meilės kalbą
Prieš suprantant partnerį, verta pažinti save. Štai keli klausimai, padedantys nustatyti dominuojančią kalbą.
- Ko dažniausiai prašote ar ilgitės santykiuose? Tai, ko trūksta labiausiai, dažnai yra jūsų pagrindinė kalba.
- Kas jus labiausiai įskaudina? Jei ypač skauda šaltas žodis, jūsų kalba veikiausiai padrąsinantys žodžiai. Jei skauda, kai partneris neranda laiko, jūsų kalba kokybiškas laikas.
- Kaip jūs patys spontaniškai rodote meilę? Žmonės dažnai duoda ta kalba, kurios patys ilgisi.
- Apie ką dažniausiai prašote partnerio? „Pabūkim kartu”, „pasakyk ką nors gražaus”, „padėk man”, „apkabink mane”, šie prašymai tiesiogiai rodo kalbą.
Skirkite kelias dienas stebėjimui. Užsirašykite momentus, kai pasijutote tikrai mylimi, ir momentus, kai pasijutote vieniši. Modelis greitai išryškės.
Kaip atpažinti partnerio kalbą
Su partneriu reikia ne testo, o atidaus stebėjimo ir pokalbio.
Stebėkite, ko jis prašo. Jei dažnai girdite „pasėdėkim, pasišnekėkim”, tikėtina, kad jo kalba kokybiškas laikas. Jei „ar gali man padėti su…”, veikiausiai paslaugos.
Stebėkite, kaip jis myli kitus. Žmogus, vežiojantis tėvus pas gydytojus ir tvarkantis jų reikalus, greičiausiai kalba paslaugomis. Tas, kuris visiems renka apgalvotas dovanas, kalba dovanomis.
Atkreipkite dėmesį į skundus. Skundai yra užmaskuoti prašymai. „Tu niekada nieko gražaus nepasakai” reiškia padrąsinančių žodžių alkį. „Mes niekada nepabūnam dviese” rodo kokybiško laiko troškimą.
Tiesiog paklauskite. Paprasčiausias kelias dažnai pamirštamas. Atviras pokalbis prie kavos, „kada tu jautiesi mano labiausiai mylimas?”, gali atskleisti daugiau nei savaitės stebėjimo.
Praktiniai žingsniai poroms
Žinoti kalbas nepakanka, reikia jomis kalbėti kasdien. Keletas konkrečių idėjų.
Jei partnerio kalba padrąsinantys žodžiai, įveskite mažą ritualą: kasdien pasakykite vieną nuoširdų komplimentą ar padėką. Palikite žinutę ant veidrodžio, parašykite šiltą sakinį per dieną.
Jei kalba kokybiškas laikas, suplanuokite reguliarų vakarą be telefonų. Net pusvalandis tikro pokalbio veikia stipriau nei visa diena, praleista vienas šalia kito su ekranais rankose.
Jei kalba dovanos, atsiminkite, kad svarbu ne kaina, o dėmesys. Mažas saldumynas, kurį partneris mėgsta, knyga, apie kurią jis užsiminė, gestas be progos.
Jei kalba paslaugos, paimkite ant savęs vieną darbą, kuris partneriui įprastai krenta ant pečių. Pasirūpinkite tuo be priminimo, ir tai prabils garsiau nei žodžiai.
Jei kalba fizinis prisilietimas, įtraukite daugiau kasdienio artumo: apkabinimas išeinant, laikymasis už rankų, glaudimasis vakare. Tai poreikis, ne kaprizas.
Svarbiausia taisyklė visiems: mylėkite partnerį jo kalba, net jei ji jums neįprasta. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip pastanga, beveik kaip kalbos mokymasis. Bet kaip ir su bet kuria kalba, praktika paverčia ją natūralia.
Kelios mintys pabaigai
Meilės kalbų modelis nėra magiška formulė, išsprendžianti visas santykių problemas. Jis nepakeičia pagarbos, pasitikėjimo ar gebėjimo spręsti konfliktus. Bet jis duoda kažką labai vertingo: kalbą kalbėti apie meilę. Vietoj kaltinimų „tu manęs nemyli” pora gali pereiti prie tikslesnio „aš jaučiuosi mylima, kai…”.
Galbūt verta savęs paklausti jau šiandien. Kokia kalba kalbu aš? O kokia mano žmogus? Ir ar tikrai duodu meilę taip, kaip jis geba ją priimti, ne taip, kaip man patogiausia?
Kartais didžiausias artumas gimsta ne iš naujų jausmų, o iš naujo būdo perduoti tuos, kurie jau seniai yra.