Šiuolaikinė savipagalbos kultūra mėgsta paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Jei liūdna – galvok pozityviai. Jei neramu – fokusuokis į gerus dalykus. Jei skauda – dėkok už pamokas. Jei jautiesi blogai – pakeisk mąstymą. Tarsi kiekviena sunki emocija būtų tik netinkamo požiūrio problema, kurią galima ištaisyti vienu motyvaciniu sakiniu.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba nekaltai, net įkvepiančiai. Juk optimizmas dažniausiai laikomas dorybe. Tikėjimas, kad viskas pagerės, gali padėti ištverti sunkumus. Pozityvus požiūris iš tiesų kartais padeda išlaikyti viltį, nepasiduoti ir pamatyti išeitis. Tačiau tarp sveiko optimizmo ir spaudimo visada jaustis gerai yra milžiniškas skirtumas.
Kai žmogus pradeda manyti, kad pyktis, liūdesys, nusivylimas, gėda ar baimė yra „blogos“ emocijos, kurių negalima jausti, atsiranda tai, ką psichologijoje vis dažniau vadiname toksišku pozityvumu. Tai ne tiesiog gera nuotaika. Tai kultūrinis ir vidinis spaudimas ignoruoti, sumenkinti arba perrašyti savo tikrą emocinę patirtį į socialiai priimtiną „teigiamą“ versiją.
Problema ta, kad savivertė nesiformuoja iš gebėjimo įtikinti save, jog viskas puiku. Tikroji savivertė kyla iš gebėjimo pasakyti: „Man dabar sunku, ir tai nereiškia, kad su manimi kažkas negerai.“ Žmogus, kuris leidžia sau jausti visą emocijų spektrą, ilgainiui tampa stabilesnis už tą, kuris nuolat mėgina save „sutaisyti“ pozityvumu.
Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas yra toksiškas pozityvumas, kuo jis skiriasi nuo sveiko optimizmo, kodėl emocijų slopinimas griauna savivertę ir kodėl savo silpnumo, liūdesio bei pažeidžiamumo priėmimas yra vienas svarbiausių emocinės brandos požymių.
Kas yra toksiškas pozityvumas
Toksiškas pozityvumas – tai įsitikinimas, kad žmogus privalo išlaikyti pozityvų mąstymą nepriklausomai nuo aplinkybių, o neigiamos emocijos yra nepageidaujamos, silpnos arba net žalingos. Tai nėra tiesiog geranoriškas paskatinimas neprarasti vilties. Tai spaudimas atsisakyti emocinio autentiškumo ir pakeisti jį priverstiniu „gerumu“.
Toksiškas pozityvumas gali skambėti labai pažįstamai:
- „Viskas vyksta ne be priežasties.“
- „Galvok pozityviai.“
- „Kitiems daug blogiau.“
- „Neverta liūdėti dėl tokių smulkmenų.“
- „Tiesiog paleisk.“
- „Nereikia čia dramatizuoti.“
- „Jei šypsosiesi, pasijusi geriau.“
- „Pritrauki tai, apie ką galvoji.“
Tokie teiginiai kartais sakomi iš gerų norų. Žmonės nori paguosti, nuraminti, padėti. Tačiau jų poveikis dažnai būna priešingas. Užuot suteikę erdvės emocijai, jie ją uždaro. Užuot padėję žmogui išbūti sunkią būseną, jie siunčia žinutę, kad ši būsena yra netinkama.
Svarbu suprasti, kad toksiškas pozityvumas nebūtinai ateina iš kitų. Dažnai jis tampa vidiniu balsu. Žmogus pats save ima auklėti: „Neturėčiau taip jaustis. Privalau būti stipresnis. Kodėl negaliu tiesiog džiaugtis? Kodėl vis dar liūdžiu?“
Būtent čia ir prasideda savivertės žala. Nes sunkumą sukelia ne tik pati emocija, bet ir papildomas sluoksnis: gėda dėl emocijos.
Skirtumas tarp sveiko optimizmo ir toksiško pozityvumo
Vienas svarbiausių dalykų šioje temoje yra ne supainioti dviejų skirtingų reiškinių. Sveikas optimizmas yra vertingas. Toksiškas pozityvumas – žalingas. Išoriškai jie gali atrodyti panašiai, tačiau psichologiškai veikia visiškai skirtingai.
Sveikas optimizmas
Sveikas optimizmas remiasi realybės pripažinimu. Jis neneigia skausmo, nusivylimo ar netekties, bet kartu leidžia žmogui tikėti, kad sunkumai nėra amžini ir kad jis turi vidinių arba išorinių resursų su jais tvarkytis.
Sveikas optimizmas sako:
- „Taip, man dabar sunku, bet tai nesitęs amžinai.“
- „Aš nusivylęs, tačiau galiu po truputį ieškoti sprendimų.“
- „Ši situacija skaudi, bet aš neprivalau jos neigti, kad galėčiau gyventi toliau.“
- „Nors dabar jaučiu liūdesį, tai nereiškia, kad ateityje nebegalėsiu jaustis geriau.“
Sveikame optimizme telpa ir realybė, ir viltis.
Toksiškas pozityvumas
Toksiškas pozityvumas remiasi realybės vengimu. Jis neleidžia žmogui išgyventi savo patirties iki galo, nes iš karto bando ją pataisyti, pervardyti arba nustumti.
Toksiškas pozityvumas sako:
- „Negalvok apie blogus dalykus.“
- „Tiesiog nustok liūdėti.“
- „Tu pats renkiesi, kaip jautiesi.“
- „Jei dabar jautiesi blogai, vadinasi, nepakankamai stengiesi mąstyti teigiamai.“
- „Neturi teisės skųstis, nes vis tiek yra už ką būti dėkingam.“
Čia nebelieka vietos sudėtingai žmogaus emocinei tikrovei. Vietoj jos lieka reikalavimas būti „teisingu“ jausmų prasme.
Esminis skirtumas
Sveikas optimizmas leidžia jausti ir vis tiek tikėti ateitimi. Toksiškas pozityvumas draudžia jausti tai, kas nemalonu.
Tai labai svarbu savivertei. Sveikas optimizmas palaiko žmogų. Toksiškas pozityvumas siunčia žinutę, kad žmogus yra priimtinas tik tada, kai jo emocijos yra patogios.
Kodėl toksiškas pozityvumas atrodo patrauklus
Jei jis toks žalingas, kodėl yra toks populiarus? Todėl, kad jis siūlo greitą kontrolės iliuziją. Skausmas yra nepatogus. Netikrumas gąsdina. Liūdesys lėtina. O toksiškas pozityvumas pažada paprastą išeitį: pakeisk mintį, ir problema sumažės.
Jis patrauklus dėl kelių priežasčių.
1. Mes nemėgstame bejėgiškumo
Kai artimas žmogus kenčia, norisi kažką padaryti. Išklausyti be sprendimo yra sunkiau nei pasakyti „viskas bus gerai“. Toksiškas pozityvumas dažnai yra ne empatijos forma, o bandymas greitai sumažinti savo pačių diskomfortą, susidūrus su kito skausmu.
2. Kultūra vertina produktyvumą
Šiandien daugelyje aplinkų liūdesys, gedulas, abejonė ar emocinis nuovargis traktuojami kaip kliūtis efektyvumui. Todėl žmonės mokomi kuo greičiau „atsitiesti“, „susitvarkyti“, „grįžti į ritmą“. Tai ypač matoma darbo kultūroje, kur emocinis sudėtingumas dažnai laikomas trukdžiu.
3. Socialiniai tinklai sustiprina pozityvumo performansą
Skaitmeninėje erdvėje gerai atrodo aiškios, pakilios, įkvepiančios žinutės. „Pasirink laimę“ skamba geriau nei „kai kada teks priimti savo skausmą ir ilgai su juo būti“. Todėl algoritmai ir socialinė dinamika stiprina supaprastintą pozityvumo kultūrą.
4. Vaikystėje išmokstame, kurios emocijos priimtinos
Daugelis žmonių užauga girdėdami tokius sakinius kaip „neverk“, „nėra čia ko pykti“, „nesinervink“, „ko čia liūdi“. Taip susiformuoja įsitikinimas, kad tam tikri jausmai yra neteisingi. Vėliau šį išorinį draudimą žmogus internalizuoja ir pats sau draudžia jausti.
Kodėl neigiamų emocijų slopinimas griauna savivertę
Savivertė nėra tik nuomonė apie save. Tai gilesnis vidinis santykis su savimi. Klausimas ne vien „ar aš save vertinu“, bet ir „ar leidžiu sau būti tikru žmogumi savo paties akyse“.
Kai žmogus nuolat verčia save būti pozityvų, jis pradeda atstumti dalį savo vidaus. O kiekvienas atstūmimas siunčia žinutę: „Šita mano dalis yra nepriimtina.“ Ilgainiui ši žinutė pradeda griauti savivertę.
Emocijos tampa ne informacija, o priešu
Sveikoje psichikoje emocijos atlieka signalinę funkciją. Liūdesys rodo praradimą. Pyktis signalizuoja pažeistas ribas. Nerimas įspėja apie grėsmę ar neapibrėžtumą. Gėda nurodo socialinį pažeidžiamumą. Emocijos nėra klaidos. Jos yra duomenys.
Kai žmogus pradeda jas slopinti, jis ne tik nebegirdi savęs, bet ir ima laikyti savo vidinį pasaulį pavojingu. Tai skaldo asmenybę: viena dalis jaučia, kita dalis puola jausmą.
Atsiranda antrinė gėda
Viena yra liūdėti. Visai kas kita – liūdėti ir dar gėdytis, kad liūdi. Toksiškas pozityvumas sukuria būtent šį antrinį sluoksnį. Žmogus ne tik kenčia, bet ir kaltina save už kentėjimą.
Pavyzdžiui:
- „Man liūdna“ virsta „man liūdna, ir aš esu silpnas, kad man liūdna“.
- „Aš bijau“ virsta „aš bijau, vadinasi, nesu pakankamai stiprus“.
- „Jaučiuosi prastai“ virsta „su manimi kažkas negerai, jei nesugebu būti dėkingas“.
Ši antrinė gėda yra daug žalingesnė savivertei nei pirminė emocija.
Žmogus praranda pasitikėjimą savo vidine patirtimi
Jei nuolat mokaisi, kad tavo tikri jausmai yra neteisingi, pradedi nepasitikėti savo suvokimu. Tuomet kyla klausimai:
- Gal aš perdedu?
- Gal mano skausmas nėra tikras?
- Gal aš tiesiog per jautrus?
- Gal man nereikėtų taip jaustis?
Tai silpnina vidinį stuburą. Savivertė reikalauja bent minimalaus pasitikėjimo tuo, ką jauti ir patiri. Kai šis pasitikėjimas nuolat ardomas, žmogus tampa priklausomas nuo išorinio patvirtinimo.
Slopinamos emocijos niekur nedingsta
Psichologijoje seniai žinoma, kad slopinamos emocijos paprastai neišnyksta. Jos keičia formą. Gali pasireikšti nerimu, dirglumu, nuovargiu, somatiniais simptomais, miego problemomis, emociniu atbukimu ar net depresija.
Žmogus, kuris nuolat sau kartoja „viskas gerai“, dažnai po kurio laiko pastebi, kad vis mažiau jaučia ne tik liūdesį, bet ir džiaugsmą. Nes emocinis uždarymas retai būna selektyvus.
Kodėl savivertės „stiprinimas“ dažnai klaidingai suprantamas
Viešojoje erdvėje savivertė dažnai pristatoma kaip gebėjimas galvoti apie save pozityviai. Tarsi būtų pakanka daugiau save girti, kartoti afirmacijas ir nekreipti dėmesio į sunkias emocijas. Tačiau toks požiūris yra paviršinis.
Tikroji savivertė nėra nuolatinis geros nuomonės apie save jausmas. Ji nėra ir nuotaikos stabilumas. Ji greičiau yra gebėjimas išlaikyti pagarbią laikyseną sau net tada, kai jautiesi silpnas, sugėdintas, liūdnas ar pasimetęs.
Žmogus su trapia saviverte dažnai negali pakęsti savo pažeidžiamumo. Jam būtina jaustis stipriam, „susitvarkiusiam“, gerai funkcionuojančiam. Kai taip nesijaučia, ima save menkinti. Būtent todėl jis taip lengvai griebiasi toksiško pozityvumo: ne todėl, kad yra stiprus, bet todėl, kad negali pakelti savo žmogiškumo.
Žmogus su brandesne saviverte gali pasakyti:
- „Aš šiandien susimoviau, bet tai nereiškia, kad esu niekam tikęs.“
- „Aš pavargęs ir nusivylęs, tačiau dėl to neprarandu vertės.“
- „Man skaudu, ir aš neturiu apsimesti, kad neskauda.“
Tai iš esmės kitoks santykis su savimi. Jis remiasi ne idealizuotu savivaizdžiu, o savęs priėmimu.
Priimti silpnumą nėra silpnumas
Vienas pavojingiausių mitų yra tas, kad tik stiprūs žmonės „nepasilieka“ neigiamose emocijose. Tarsi liūdesio pripažinimas reikštų pasidavimą, o skausmo įvardijimas – silpnumą.
Iš tiesų vyksta priešingai. Emociškai brandus žmogus nebijo savo vidinių būsenų. Jis žino, kad liūdesys jo nesunaikins, pyktis nepadarys jo blogu žmogumi, o baimė nereiškia nekompetencijos.
Silpnumo priėmimas yra stiprybės forma, nes tam reikia vidinio saugumo. Reikia pakankamai tvirtos savivertės, kad galėtum pripažinti:
- man skauda,
- man nepavyko,
- aš pavydžiu,
- aš bijau,
- aš nesusitvarkau taip gerai, kaip norėčiau.
Tokie prisipažinimai nėra savinaika. Tai kontaktas su realybe. O realybė yra būtina savivertei. Nes jei tavo vertė priklauso tik nuo idealizuotos savęs versijos, ji visada bus trapi.
Kodėl liūdesio priėmimas yra tikros savivertės pagrindas
Liūdesys yra viena labiausiai nuvertinamų emocijų šiuolaikinėje kultūroje. Jis lėtas, tylus, neproduktyvus, nepatogus. Jis nedera prie „aukšto našumo“ ir „geriausios savo versijos“ ideologijos. Tačiau būtent liūdesys dažnai atveria gilų santykį su savo poreikiais, ribomis ir praradimais.
Kai leidžiame sau liūdėti, pripažįstame, kad kažkas mums buvo svarbu. Kad praradome. Kad skauda. Kad nesame robotai. Šis pripažinimas kuria vidinį sąžiningumą. O be sąžiningumo su savimi savivertė negali būti stabili.
Liūdesio priėmimas mažina vidinį konfliktą
Kai nebekovoji su savo emocija, dalis energijos išlaisvinama. Nebereikia vienu metu kentėti ir dar gintis nuo kentėjimo. Tai kuria vidinę darną.
Liūdesio priėmimas stiprina savęs atjautą
Savivertė be savęs atjautos dažnai tampa tik ego apsauga. Kai žmogus moka būti su savo liūdesiu švelniai, jis išmoksta save laikyti ne tik sėkmėje, bet ir krizėje. Tai daug tvirtesnis pagrindas nei motyvaciniai lozungai.
Liūdesys moko ribotumo
Tikra savivertė nesiremia fantazija, kad viską gali kontroliuoti. Ji remiasi brandžiu suvokimu, kad kai kas gyvenime skaudins, kad ne viskas bus pataisoma greitai, kad ne viską galima „pergalvoti“. Šis ribotumo priėmimas nėra pesimizmas. Tai psichologinis realizmas.
Toksiškas pozityvumas santykiuose
Vienas skausmingiausių šio reiškinio aspektų yra tai, kad jis dažnai pasirodo artimuose santykiuose. Žmogus ateina su skausmu, o vietoj tikro kontakto gauna pataisymą.
Pavyzdžiui:
- Po išsiskyrimo girdi: „Tau pasisekė, kad jis išėjo.“
- Po netekties girdi: „Jis dabar geresnėje vietoje.“
- Po nesėkmės darbe girdi: „Bent jau turi darbą.“
- Po perdegimo girdi: „Tiesiog pailsėk ir negalvok negatyviai.“
Kodėl tai žeidžia? Todėl, kad vietoj buvimo su žmogaus skausmu, siūlomas emocinis apėjimas. O kai tavo jausmai apeinami, pradedi jaustis nematomas.
Ilgainiui žmogus gali pradėti slėpti savo tikrą patirtį, kad nebūtų „taisomas“. Tai silpnina artumą ir stiprina vienišumą.
Sveikesnis atsakas būtų:
- „Matau, kad tau labai sunku.“
- „Tai tikrai skaudu.“
- „Nenoriu skubėti tavęs guosti. Noriu pabūti su tuo, ką dabar jauti.“
- „Tau nereikia iš karto ieškoti šviesios pusės.“
Būtent tokios reakcijos palaiko savivertę, nes leidžia žmogui patirti: „mano jausmai turi vietą.“
Toksiškas pozityvumas tėvystėje ir vaikystėje
Vaikai ypač jautriai perima žinutes apie tai, kurios emocijos yra leidžiamos. Jei vaikas nuolat girdi „neverk“, „nėra čia ko pykti“, „nustok liūdėti“, jis neišmoksta reguliuoti emocijų. Jis išmoksta jų gėdytis.
Vėliau toks žmogus suauga su įsitikinimu, kad:
- liūdesys reiškia silpnumą,
- pyktis reiškia blogumą,
- baimė reiškia nebrandumą,
- pažeidžiamumas reiškia gėdą.
Tai yra puiki dirva trapiai savivertei. Nes jei pusė tavo emocinio pasaulio yra „uždrausta“, negali priimti savęs pilnai.
Sveikesnė žinutė vaikui būtų:
- „Suprantu, kad tau liūdna.“
- „Gali pykti, bet negali skriausti.“
- „Normalu nusivilti.“
- „Aš esu su tavimi, net kai tau sunku.“
Tokiose sąlygose formuojasi ne „pozityvesnis“, o emociškai saugesnis žmogus. O būtent emocinis saugumas yra viena svarbiausių brandžios savivertės sąlygų.
Toksiškas pozityvumas darbo kultūroje
Darbo aplinkoje toksiškas pozityvumas dažnai atrodo kaip „profesionalumas“. Darbuotojai skatinami būti motyvuoti, atsparūs, sprendimų orientuoti, „neužstrigti negatyve“. Tai gali būti naudinga, kol nepradeda slopinti realybės.
Problema atsiranda tada, kai:
- negalima kalbėti apie perdegimą, nes reikia „išlikti pozityviems“;
- kritika pakeičiama dirbtiniu optimizmu;
- nusivylimas laikomas lojalumo stoka;
- sunkumai neįvardijami, nes komanda turi „išlaikyti gerą energiją“.
Tokioje kultūroje žmonės pradeda nepasitikėti savo reakcijomis. Jei jiems sunku, jie mano, kad problema juose. Tai silpnina savivertę ir didina emocinį atsiskyrimą nuo darbo bei kolegų.
Sveikesnė darbo kultūra leidžia sakyti:
- „Šis projektas sekasi sunkiai.“
- „Komanda pavargusi.“
- „Čia yra realių problemų.“
- „Galime būti profesionalūs ir kartu pripažinti, kad dabar sudėtinga.“
Tai nėra negatyvumas. Tai psichologinis brandumas.
Ką sako psichologija apie emocijų slopinimą
Psichologiniai tyrimai nuosekliai rodo, kad emocijų slopinimas ilgainiui nėra veiksminga reguliacijos strategija. Jis gali trumpam sumažinti išorinę emocijos išraišką, bet dažnai nepanaikina vidinio išgyvenimo. Kartais net sustiprina fiziologinį stresą.
James Gross emocijų reguliacijos modelis rodo, kad slopinimas yra viena mažiausiai adaptyvių strategijų, jei naudojama nuolat. Žmogus gali atrodyti ramus, bet jo organizmas išlieka aktyvuotas. Ilgainiui tai gali būti susiję su didesniu stresu, silpnesniu emociniu autentiškumu ir sunkesniais santykiais.
Kristin Neff tyrimai apie savęs atjautą rodo, kad žmonės, kurie sugeba priimti savo sunkias emocijas be smerkimo, dažnai pasižymi geresne psichologine sveikata nei tie, kurie nuolat bando save versti „būti geresnės nuotaikos“. Savęs atjauta nėra savęs gailėjimas. Tai pagarbi ir žmogiška laikysena savo sunkumui.
Acceptance and Commitment Therapy kryptis taip pat pabrėžia, kad bandymas kontroliuoti ar išstumti nepageidaujamas vidines būsenas dažnai tampa papildomu kančios šaltiniu. Kai kovojame su tuo, ką jaučiame, tampame dar labiau įklimpę. Kai išmokstame tas būsenas priimti kaip žmogiškos patirties dalį, jų valdžia sumažėja.
Kaip atpažinti, kad jūsų „pozityvumas“ jau tapo toksiškas
Yra keli ženklai, rodantys, kad pozityvumas nebe padeda, o žaloja.
- Jaučiate kaltę, kai liūdite, pykstate ar nerimaujate.
- Nuolat bandote save pataisyti, užuot išklausę.
- Sunku kalbėti apie savo skausmą, nes atrodo, kad taip būsite „negatyvus žmogus“.
- Kitų žmonių sunkumus skubate „perrėminti“ į pamokas ir šviesias puses.
- Jaučiatės emociškai atbukę, nors „viską suprantate protu“.
- Daug naudojate frazes apie dėkingumą ir pozityvumą, bet viduje jaučiate įtampą, nuovargį ar tuštumą.
- Bijote, kad pripažinę savo trapumą prarasite vertę.
Jei atpažįstate save šiuose punktuose, tai nereiškia, kad darote kažką blogai. Tai greičiau ženklas, kad ilgą laiką mokėtės išgyventi atmesdami savo sunkias emocijas. Tai galima keisti.
Kaip ugdyti sveiką santykį su emocijomis ir saviverte
1. Pavadinkite emociją, o ne ją taisykite
Užuot klausę „kaip man greičiau pasijusti geriau?“, pirmiausia paklauskite: „ką aš dabar jaučiu?“ Kartais vien tik tikslus emocijos įvardijimas sumažina vidinę sumaištį.
2. Atsisakykite vertinti emocijas kaip geras ir blogas
Emocijos nėra moralinės kategorijos. Liūdesys nėra blogis. Pyktis nėra moralinis defektas. Baimė nėra silpnumas. Visos emocijos turi funkciją.
3. Praktikuokite savęs atjautą
Vietoj „man nereikėtų taip jaustis“ pabandykite:
- „man dabar sunku“,
- „tai žmogiška reakcija“,
- „aš galiu būti su savimi švelniai, net jei nesijaučiu gerai“.
4. Mokykitės ištverti emociją be skubaus sprendimo
Ne viską reikia išspręsti iš karto. Kartais emocinis brandumas reiškia gebėjimą pabūti būsenoje, kuri nepatogi, ir nesigriebti greito „pozityvaus“ pleistro.
5. Rinkitės žmones, kurie jūsų netaiso
Labai svarbu turėti santykių, kuriuose galite būti ne „įkvepianti savo versija“, o tiesiog tikras žmogus. Tokie santykiai stiprina savivertę labiau nei bet kokia afirmacija.
Tikroji savivertė nėra nuolatinis pozityvumas
Viena iš svarbiausių šio straipsnio minčių yra ta, kad savivertė nėra gebėjimas visada apie save galvoti gerai. Ji nėra emocinis blizgesys. Ji nėra nuolatinis pasitikėjimo savimi jausmas. Ir ji tikrai nėra neigiamų emocijų nebuvimas.
Tikroji savivertė reiškia, kad net tada, kai jaučiatės sugniuždytas, pavargęs, liūdnas ar pasimetęs, vis tiek nelaikote savęs sugedusiu. Kad net tada, kai verkiate, neprarandate orumo savo paties akyse. Kad net tada, kai jums nepavyksta, nesumenkinate savo vertės iki klaidos dydžio.
Tai labai skiriasi nuo toksiško pozityvumo, kuris sako: „būk geras, šviesus, stiprus, pakylėtas, kitaip su tavimi kažkas negerai.“
Brandi savivertė sako: „tu esi vertingas ir tada, kai tau sunku.“
Pabaigai
Toksiškas pozityvumas atrodo švelnus, bet dažnai veikia kaip smurtas prieš vidinę tikrovę. Jis neleidžia žmogui būti pilnu savimi. Jis skatina slopinti, taisyti, gėdytis, apeiti. Ilgainiui tai ardo pasitikėjimą savo jausmais, silpnina savęs priėmimą ir griauna savivertę.
Sveikas optimizmas nėra priešas. Viltis, atsparumas ir gebėjimas matyti prasmę sunkumuose yra vertingi. Tačiau visa tai tampa brandu tik tada, kai neatsiranda vietoj tikros emocijos, o ateina po jos arba šalia jos.
Tikros savivertės pagrindas nėra gebėjimas visada „mąstyti teigiamai“. Jos pagrindas yra gebėjimas nepalikti savęs vieno savo paties skausme.
Kai žmogus gali pasakyti „man skauda, ir aš vis tiek esu vertingas“, jis pasiekia daug daugiau nei bet kokia pozityvaus mąstymo mantra galėtų pasiūlyti.